Ne kartą ir ne du teko girdėti sparnuotąją frazę „žmogus žmogui vilkas“. Visada sutrikdavau – tai čia koks? Žiaurus? Plėšrūnas? O gal priešingai? Britų prozininkas, scenaristas bei žurnalistas Nicholas Evans, išgarsėjęs pasaulį sužavėjusiu ir bestselerio titulą pelniusiu romanu „Arklių užkalbėtojas“ (angl. The Horse Whisperer, 1995), knygoje „Vilkų ratas“ (angl. The Loop, 1998) parodo, kad galbūt iki šiol šią frazę interpretavome klaidingai.

Autoriaus, liepos mėnesį švęsiančio 55 metų gimtadienį, biografijoje kelios įdomios detalės. Baigęs Bromsgrove mokyklą ir prieš pradėdamas studijuoti viename prestižiškiausių aukštųjų mokyklų pasaulyje, išugdžiusių Jungtinei Karalystei 26 premjerus – Oxfordo universitete – N. Evans savanoriavo Afrikoje tarptautinėje labdaros organizacijoje „Voluntary Service Overseas“, kurios vizija buvo „už pasaulį be skurdo“.

N. Evans debiutas – pasaulio literatūros bendruomenės kritikai 1995 metais atiduotas romanas „Arklių užkalbėtojas“. Rašytojas buvo sutiktas itin gausiom ovacijom ir pripažinimu – jo romanas, išparduotas 15 mln. tiražu visame pasaulyje, įrašė save į visų laikų perkamiausių knygų sąrašą. Per penkiolika aktyvių kūrybos metų N. Evans parašė 5 romanus, kurių keli jau yra ekranizuoti, kad ir tas pats „Arklių užkalbėtojas“, režisuotas Roberto Redfordo,  arba laukia savo eilės pakliūti į didžiuosius ekranus (savo oficialioje interneto svetainėje N. Evans patvirtino gandus, kad planuojama ekranizuoti ir trečiąją autoriaus knygą, Lietuvoje geriau žinomą pavadinimu „Šuolis į ugnį“).

Nepaisydamas didelių skaitytojų lūkesčių ir dėl to kylančio spaudimo, antruoju savo romanu N. Evans tik patvirtino, kad jo ranka geba kurti realius, kažkur, regis, tikrai egzistuojančius pasaulius, žmones, problemas su tuo pačiu užsidegimu, talentu, žodžio valdymu. Tokia istorija yra ir „Vilkų ratas“, lietuvių kalba išleista 2009 metais leidyklos „Alma littera“. N. Evans – literatūrinių peizažų autorius. Jo knygose prarandi savo tikrosios vietos pojūtį, nes nejučia persikeli į pasakojime nurodomą tašką gaublyje.

Viena vertus, kaip gali nepasisekti, jei einama tuo pačiu keliu? Vyras, moteris, jausmai, o aplink gamta ir kova su išorinėmis herojų poelgiams ir darbams besipriešinančiomis jėgomis. Šįsyk tai kova už vilkų gaujos išsaugojimą teritorijoje, kurioje šie gyvūnai yra nekenčiami ir šaltakraujiškai žudomi, esą siekiant pažaboti jų pernelyg gausią populiaciją. Svarbus momentas knygoje, kad N. Evansas negražina vilkų, jis juos vaizduoja su jų prigimtinėm savybėm, polinkiu žudyti kitus gyvūnus vardan savo išlikimo, pasalūniškumą, nepasitikėjimą, grėsmingumą, tačiau, ko gero, kaip niekur kitur grožinėje literatūroje apie vilkus, rašytojas idealiai perteikia vilkų gaujos, kaip vieneto, solidarumą ir lojalumą, netgi šeimyniškumą. Čia nebus jokių į leses panašių gero kolio įvaizdžių. Čia skaitytojas sutiks laukinį, agresyvų, pasiruošusį pulti vilką.

Pasakojimas, vis įsibėgėdamas, išgyvena metamorfozę. Pirmieji puslapiai, kuriuose juodu kailiu ir geltonomis it gintarai akimis pasirodęs vilkų gaujos vadas ketina užpulti namo verandoje vežimėlyje gulintį kūdikį, nuteikia niūriai, žaidžiama skaitytojo nervais, nes šis epizodas kaip besiritanti lavina įgauna vis didesnį pagreitį ir greitai didina įtampą pasakojime, kol pasiekiamas epizodo įtampos pikas. Iškrova. Nervai atslūgsta, įvyko, kas galėjo nutikti, jei jau ne blogiausia, tai mažų mažiausiai nepavydėtina. Vilkas nudobia kūdikio su motina stojusį ginti šunį. Nuo čia prasideda nuoseklus pasakojimas.

Veiksmas vyksta pramanytame Houpo miestelyje Montanos valstijoje (JAV), į kurį atvyksta 29 metų perspektyvi biologė, kankinama kūrybinių disertacijos rašymo kančių, Helena Ros. Ji neseniai išsiskyrė su mylimu vyru, kurio laiško laukia labiau nei kiekvienos naujos dienos ryto. Naiviai tikėdamasi ir bandydama užliūliuoti savo racionalumą, ji nesiliauja mintijusi, kad jam viskas praeis ir jis pas ją sugrįš. O kol kas jai draugiją atokioje trobelėje miškuose palaiko į kiemsargį panašus šuo. Tačiau Helenos personažas nė iš tolo neprimena meilės romano veikėjos, ilgesingai dūsaujančios ir ant rankelės parimusios ir apie savo mylimąjį godojančios prie langelio damos. Helena - stipri, savarankiška moteris, pasirinkusi imtis pokyčių savo gyvenime, kuris nė iš tolo nepanašus į jos sesers šeimyninę idilę. O kur dar prie bendro bagažo tėvas, susiruošęs vesti perpus už save jaunesnę moterį! 

Pradžia Helenai naujuose namuose nelengva, tačiau yra žmonių, kurie palaiko ją ir jos misiją išsiaiškinti, kodėl vilkas puolė žmones ir kaip slapčia išsaugoti čionykštę vilkų gaują. Vienas didžiausių šių žemių valdytojų ir gražiausios bei pelningiausios rančos savininkų - Bakas Kolderis - tampa kasdiene rakštimi. Dar nuo jaunystės dienų garsėjęs kaip didelis apylinkių paleistuvis ir mergininkas, Bakas į kalbas nekreipia dėmesio ir gyvena taip, kaip ligi šiolei tai darė - žavėdamas ir keliaudamas iš vienos moters lovos į kitą. Helena jam patinka, mato ją tarsi dar vieną trofėjų, kurį žūtbūt reikia gauti arba sumenkinti, jei negalėtų pasiimti šios pergalės...

Helenai vos atvykus į akis krenta jaunėlis Kolderio sūnus Lukas Kolderis, devyniolikmetis vaikinas, kuris išvaizdus, darbštus, tačiau nuo mažumės mikčioja ir dėl šio savo „defekto“ lankosi pas logopedę bei kiek įmanydamas domisi vilkais bei jų gyvenimo būdu, saugo nuo spąstų, kad tik Helena nei vieno nepagautų. O jos tikslas sugautis visus čia gyvenančius vilkus, kurių iš pradžių yra devyni, ir uždėti jiems siųstuvus, kurie siųstų signalą ir rodytų jų buvimo vietą. Iš pradžių vengęs Helenos, Lukas ilgainiui susidomi ja daugiau nei biologe ir vilkų tyrinėtoja. Kaip rašoma knygos anotacijoje, pamažu užsimezga pavojingas meilės ryšys tarp vyresnės moters ir beveik dešimčia metų jaunesnio vyro.

N. Evans herojai labai gyvi, dinamiški, įvairiapusiai, dauguma jų turi ryškų charakterį, kas leidžia įsivaizduoti išties kur nors gyvenantį tokį žmogų. Intriga labai gerai plėtojama, o pasakojimas turi mažiausiai du stirpius psichologinius lūžius, kuomet nutinka tai, ko mažiausiai tikiesi. N. Evans „Vilkų ratas“ - tai tinkamas pasirinkimas savaitgaliui, pramogai, vaizduotei. Gamtos vaizdai, bent jau man akyse vėrėsi nepaprastai gražūs, tarsi žiūrėtum dokumentinį filmą. Šis N. Evans pasakojimas primena, kad gamtoje viskas taip sutvarkyta, kaip turi būti - vilkams šeima, gauja svarbesnė už savą gyvybę. Vilkų rate šeimos instinktas visada eis pirmiau.