Romantizmo amžius atsinešė ne tik naujus literatūrinius vėjus, daug nelaimingą meilę išgyvenusių herojų (jau vien Balzako Eugeniją prisiminus, liūdesys apninka, o kur dar seserys Brontės?!), bet ir žaibišką žmonijos populiacijos augimą. Worldometers.info statistikos portalo duomenimis, šiuo metu Žemėje gyvena daugiau nei 7,2 mlrd. žmonių. Štai nevaldomas žmonių populiacijos augimas ir jo pasekmės mūsų planetai tampa pagrindiniu spiritus movens naujame amerikiečių rašytojo Dano Browno detektyviniame romane „Inferno“.

D. Browno bestseleriai – „Angelai ir demonai“, „Da Vinčio kodas“ ir „Prarastas simbolis“ – išaugo trilogijos marškinius, kai 2013 metų gegužę skaitytojams į rankas pakliuvo ketvirtoji autoriaus knyga, pavadinimu „Inferno“, ir tapo jau visa knygų serija apie Harvardo universiteto simbologijos profesoriaus Roberto Lengdono nuotykius.

Šis romanas ir vėl sėkmingai sukonstruotas ant jau išbandyto D. Browno modelio pagrindo – daugiau nei 400 puslapių talpina vienos paros įvykius, kurie, kaip jau įprasta, vyksta Senajame žemyne (išimtis – „Prarastas simbolis“, ko gero, tai buvo duoklė tėvynei Amerikai), istorijoje nuolat persipina istorija ir menas, kartais užgožiami architektūros šedevrų šešėlio. Daug pavojaus gyvybei, herojai ir juos besivaikantys piktadariai. O kaip gi romanas be protingos, rizikuoti nebijančios ir amžinai Lengdonui į akį krentančios moters apvaizdos? Niekaip! Todėl „Inferno“ puslapiuose su profesoriumi ir laksto netradiciškai dideliu IQ pasižyminti gydytoja Siena Bruks.

Tiesa, kiekvienoje knygoje susižavėjimas vis nauja istorijos partnere verčia profesoriui lipdyti mergišiaus etiketę. Nenorom, bet po ketvirtosios knygos užlipdžiau. Ir nuo „Da Vinčio kodo“ nebematau Roberto niekaip kitaip kaip Tomą Hanksą. Jei jau atvirai, šis aktorius puikiai įkūnijo šį D. Browno personažą, tai štai ir pasekmės vaizduotėje.

„Inferno“ fabulą į priekį varo viduramžių italų poeto Dantės Aligjerio poema „Dieviškoji komedija“, tiksliau jos pirmoji dalis – „Pragaras“ – kuriame pats poetas esą, lydimas Vergilijaus, keliauja per visus 9 pragaro ratus. Daug Dantės „Pragaro“ simbolių įpinta į painų romano pasakojimą, kuriame taip pat apstu Italijos miestų (Dantės gimtinės Florencijos ir Venecijos) bei Turkijos sostinės architektūros paminklų, nemažai alegorijų ir užuominų į Renesanso meno istoriją bei šioks toks bandymas pataikauti XXI amžiui ir jo technologiniam vystymuisi – pabraidimas po genetikos mokslą.

Šiek tiek apie knygos turinį. Robertas Lengdonas atsibunda Florencijos ligoninės palatoje su žaizda galvoje, kuri, paaiškėja, buvo nuo šaunamojo ginklo. Kažkas kėsinosi į profesorių! Pabudus Robertą kalbina vyresnysis gydytojas bei jauna, simpatiška, plaukus į uodegėlę tvarkingai susirišusi gydytoja. Tai – Siena Bruks, profesoriaus būsima nuotykių palydovė. Ligoninėje į Lengdoną vėl pasikėsina, o hitmanas – plaukus į dyglius susistačiusi ir odiniais drabužiais apsitempusi moteris, kuri dirba privačiai organizacijai, pavadinimu „Konsorciumas“. Pabėgę iš ligoninės, Robertas ir Siena trumpam stabteli Sienos bute, kur profesorius savo tradicija jau tapusiame tvido švarke aptinka cilindrinį vamzdelį su pakoreguotu italų Renesanso dailininko Sandro Botičelio paveikslu „Pragaro žemėlapis“. Be visa to, Lengdonas dar pradeda matyti haliucinacijas, kuriose senyva moteris jį perspėja paskubėti, kitaip bus vėlu. Ir prasideda ilgas ir įtemptas paieškos, gaudynių ir mįslių narpliojimo kelias, kuris veda ne tik per muziejų sales ar Italijos didikų rūmus, bet ir per Venecijos bažnyčias bei tarptautines organizacijas, kaip antai, Pasaulio sveikatos organizacija, apie kurios egzistavimą sužinojau tik panaršiusi internete knygos skaitymo metu.

Pagrindinis šios istorijos antipodas – šveicarų kilmės genetikas, genijus Betranas Zobristas, kuris fanatiškai žavisi Dantės „Dieviškąja komedija“ ir nutaria pats pradėti pragarą Žemėje, tai yra sukurti virusą, kuris sunaikintų beveik pusę žmonijos, kad likusioji dalis galėtų gyventi be rūpesčių. Iš pradžių klaidingai peršama mintis, kad tas virusas – maro užkratas. Tačiau įvykiams senkant ir trileriui skubant į atomazgą, paaiškėja, kad to viruso paskirtis yra pakeisti kiekvieno žmogaus DNR. Ir dar viena staigmena skaitytojui – Siena, arba Felisitė, buvusi daktaro Zobristo mylimoji. Štai ir jungtis!

Pripažinsiu, tai viena iš tų knygų, kur verti puslapį po puslapio ir lauki, kuo gi viskas baigsis. Tačiau šitaip greitai suvalgius knygą, sotumo jausmo taip ir nejauti. Veikiau imi jaustis šiek tiek apgautas. Tai kur gi tie fejerverkai, kai užverti paskutinį puslapį? Nėra.

D. Brownas sukūrė dar vieną istorijos ir meno atributais papuoštą trilerį, kur kiekvienas ras savo. Aš radau Venecijos architektūrą, kurią dar sykį pamačiau raidėse. Vėliau, tiesa, ir pagooglinau daugiau informacijos apie aprašomus objektus. Tai, ko gero, ir yra šio D. Browno kūrinio geriausia dalis. Kai ieškai, kažką ir randi. Dar 2006a-aisiais D. Brownas viename interviu yra teigęs, kad turi idėjų bent 12 knygų, kuriose pagrindinis vaidmuo vienareikšmiškai priklausytų Robertui Lengdonui. Bet, pripažinkime, profesoriaus Lengdono žvaigždė jau gęsta, tad nuoširdus skaitytojos patarimas, kuris, matyt, taip ir liks neišgirstas, autoriui – tegul R. Lengdonas keliauja į užtarnautą pensiją! Gana tų nuotykių.