Pasidžiaugėme gražia rudens pradžia, ryškiaspalviais rugsėju ir spaliu, kuriems vargu ar turėtume priekaištų dėl lietingo oro, nors vis dar tyliai panosėje pabambame, kad išsvajotoji Bobų vasara taip ir praėjo pro šalį. Tiesa ta, kad lapkritis su savo dargana bei gruodis su pirmomis šalnomis neužtruks ateiti, o su jais ir ilgi nykūs ir tamsūs žiemos vakarai. Tačiau tai puikus laikas įsitaisyti jaukiai ant sofos su gera istorija, kurią pasakoja knyga. Bet kokią knygą pasirinkti? „Keturi vėjai“ svarstantiems siūlo 5 žanrų knygas.

Klasika

Klasikiniai literatūros šedevrai ne veltui literatūros kritikų vis dar tebėra liaupsinami, o praėjusių amžių intelektualų skaityti tiek kartų, kad kone mintinai išmokti. Kai už lango nesustodamas pliaupia lietus, vakarui puikiai tiks romantizmo atstovų kūriniai: seserų Brončių romanai – „Džeinė Eir“, „Vėtrų kalnas“, „Agnesė Grej“, Honore de Balzaco „Eugenija Grande“ ar „Tėvas Gorijo“, Victoro Hugo „Paryžiaus katedra“, Guy de Maupassanto aistrų sūkuriuose besiblaškantys veikėjai – „Mielas draugas“, „Mont Oriolis“, „Stipri kaip mirtis“, Čarlzo Dikenso istorijos, kaip antai, „Didieji lūkesčiai“, „Pasakojimas apie du miestus“.

Rusų literatūros aruodai pasiūlys Levo Tolstojaus pasakojimą „Ana Karenina“ (... nes juk visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, tačiau kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip), o kantriesiems puikiai tiks „Karas ir taika“, Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ arba „Užrašai iš mirusiųjų namų“ – sunki realybė, kuri autoriaus papasakota nepagražinta, bet ir pernelyg nesutirštinant spalvų. Antono Čechovo apsakymai bus tinkamas atradimas tiems, kurie neturi daug laiko, bet visgi nori knygai skirti bent pusvalandį, o A. Čechovo apsakymų herojai – ryškūs, nenuobodūs, neleisiantys akims tik bėgioti eilutėmis, o priversiantys sekti kiekvieną jų žodį, nejučia susijuokti iš talentingai valdomų tokių meninių priemonių kaip paradoksai.

Fantastikos tėvu laikomo Žiulio Verno trilogija „20 000 mylių po vandeniu“, „Kapitono Granto vaikai“ ir „Paslaptingoji sala“ sužadins vaizduotę ir įtrauks į nuotykių literatūrą, bus sunku be knygos net arbatos puodelį pasidaryti. Prancūzų realizmo atstovo Emilio Zola Rugonų-Makarų istorijos ciklas, kurį sudaro 20 knygų, neleis nuobodžiauti. Ir ne visas tas 20 knygų taip paprastai rasite gauti! Nors kiekviena šio ciklo knyga yra vienas geriausių literatūroje sukurtų žmogaus ydų veidrodžių.

Ne europine klasika besidomintiems galimas pasirinkimas Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garsijos Markeso kūriniai „Šimtas metų vienatvės“, „Meilė choleros metu“ ar „Meilė ir kiti demonai“. 

O kur dar Ericho Marijos Remarko knygos, Aleksandro Diuma pasakojimai apie muškietininkus ir ne tik apie juos, Virdžinijos Woolf intelektualioji prakalba į skaitytoją („Į švyturį“, „Ponia Delovėj“), Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“. Galima būtų dar vardinti be sustojimo, bet kryptis, manau, aiški.

Detektyvai

Mėgstate trilerius, galvosūkius ir amžinai, na, bent jau iki paskutinio puslapio, nesibaigiantį kivirčą su autoriumi dėl žudiko tikrosios tapatybės, tuomet žvarbiam rudens vakarui į rankas imkite detektyvą.

Pasiūlymų, ypač dabar, apstu. Tačiau visgi leiskite parekomenduoti konkrečiau. Nepelnytai primiršto Artūro Konano Doilio apsakymai, kuriuose galvas nesustodami laužo Šerlokas Holmsas ir daktaras Džonas Vatsonas, verti būti prikelti naujam gyvenimui. O kaip gi be detektyvų karalienės Agathos Christi mažųjų knygelių (man labai patinka tas kišeninis formatas!), kuriose pilkosioms smegenų ląstelėms darbo nešykšti belgų seklys Erkiulis Puaro ar landžioji mis Džeinė Marpl.

Šiuolaikinei literatūrai prijaučiantiems siūlome rinktis Jo Nesbo kūrinius („Sniego senis“, „Nemezidė“) arba jau anksčiau aprašytus Lars Kepler romanus, taip pat gali sudominti ir medicininį prieskonį turinčios kinų kilmės amerikietės Tess Gerritsen detektyviniai romanai.

Kelionių dienoraščiai

Pirmenybę laikraščiams bei rimtiems žurnalams apie politiką ir energetiką teikiantys skaitytojai dažnai sako, kad jau labai seniai rankose nelaikė grožinės literatūros kūrinio. Tiesą sakant, kažin ar laikys. Nes tiesiog tai kitoks skaitymo skonis. Šie skaitytojai – informacijos rinkėjai. Jiems knyga yra gera, kai ji suteikia žinių, o ne pramogą.

Todėl šiai skaitytojų grupei savotiškai grožine literatūra tampa dabar ypatingai populiarūs kelionių dienoraščiai. Yra ir faktų, ir naudingos bei įdomios informacijos, ir emocijų, ir juoką sukeliančių epizodų. Ir svarbiausia, kad knygoje verda tikras gyvenimas. Tad tokiems skaitytojams siūlome Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių dienoraščius „Kartą Pietų Amerikoje“, „Šilko kelias“, „Tuk tuk Indija“, Godos Čiplytės „Ir aš buvau Afrikoje“ (kelionių dviračiais entuziastams), Žydronės Lukšytės „Pietų Amerika“, Eglės ir Andriaus Bagdzevičių knyga „Pietų Amerika. 394 dienos“.

Kelionių dienoraščių skaitymas yra naudingas ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, būsimų atsotogų. Puikus informacijos šaltinis planuojamų atostogų krypčiai bei šalies pasirinkimui. O galbūt netgi impulsas leistis į kelionę?

Meilės romanai

Šitas žanras į pasiūlymus įtrauktas neatsitiktinai. Turiu prisipažinti, kad pati nesu skaičiusi nei vieno meilės romano iš tos serijos „Svajonių knygos“, prie kurių ne kartą prekybos centre esu mačiusi stovyniuojant vyresnio amžiaus moteris. Neskubėkime teisti! Juk galbūt perkopus į antrą amžiaus pusę norisi vėl pajusti ar bent jau prisiminti, ką reiškia būti jaunu, įsimylėjusiu, nutrūktgalviu ir pašėlusiai aistringu.

Tad kodėl neišgyventi meilės dar kartą? Žinoma, tik kitokios ir ne savos. Nes, matote, saldus tas pažinimas. Gal kada ir aš eisiu stovyniuoti prie šio žanro knygų prekybos centre ar bibliotekoje, kai suprasiu, kad į mano širdį įsibrovęs ruduo, o kol ten vasara, tai negaliu neleisti šia pramoga pasidžiaugti kitiems, nors, ko gero, labiau kitoms. Ir į sveikatą!

Pasakos

Nusišypsojote? Sakote, kad tik vaikai skaito pasakas, o jūs jau seniai nebe vaikas? Na, tuomet siūlau galvoti iš naujo. Pasaka – tai vienas turtingiausių ir vaizduotės labiausiai mylimas literatūros žanras. Kol vaikas (arba nebūtinai) skaito pasakas, tol jo kūrybinis potencialas auga, nes jis geba įsivaizduoti nebūtus dalykus. Mat suaugęs, turintis jau aukščiau išsakytą požiūrį, nustoja matyti vaizduotės mums pasufleruotus dalykus ir, žinoma, idėjas.

Niekada mano Kalėdos manęs neužklumpa neperskaičius Hanso Kristiano Anderseno pasakų. Jos ne tik primena vaikystę, bet ir padeda susikurti tą stebuklingą kalėdinę dvasią, kuri su kiekvienais metais pasislepia vis po didesniu šios šventės komercijos sluoksniu. Sugrįžimas prie ištakų ar atgalios ne visada yra blogas dalykas, ne visada žingsnis atgal yra regresas.

Smagios ir Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakos, gražių esti ir mūsų, lietuvių, pasakų. Kad ir Vytauto V. Landsbergio knygelės vaikams – trumpos pasakos kiekvienam, ir nebūtinai tik mažam.

Panašu, kad laukia visai įdomūs ir stebuklingi tie rudens ir žiemos vakarai, tiesa?