Praėjusių metų birželį mūsų tinklaraštyje rašiau apie lietuvių autorės Undinės Radzevičiūtės knygą „Žuvys ir drakonai“, kurią drąsiai vadinau savo 2014 metų knyga-atradimu. Ko gero, visai ne veltui! Būtent šis kūrinys charizmatiškajai rašytojai šiemet balandžio 14-ąją Londono knygų mugėje nuskynė 2015 metų Europos Sąjungos literatūros premiją. Dar vieni metai ir vėl rašau apie U. Radzevičiūtės kūrybą – šįsyk apie gyvenimus aukštyn kojomis vartančią knygą „180“.

„Kartais vardas žmogui tinka, kartais  ne. Bet pasitaiko vardų, tinkančių tik tam tikru gyvenimo periodu. Po to staiga viskas apsiverčia, ir tu tiesiog nebegali būti Vinstonas, pravarde Čerčilis. Tada geriau jau visai be vardo“,- tokia mintimi pradeda knygą „180“ U. Radzevičiūtė. Ir, tiesą sakant, iškart kaip tą naivų žuvelioką pagauna ant kabliuko. Verti puslapį po puslapio ir bijai padaryti pauzę, kad tik nedingtų tie apžavai, kuriuos skleidžia pasakojimas.

Ko gero, tai viena pirmųjų mano skaitytų lietuvių autorių, kuri savo herojaus portretą kuria pridėdama jam istorinės asmenybės vardą, verčiantį vaizduotę pagrindiniam veikėjui nejučia prilipdyti fizines tikrojo V. Čerčilio savybes. Autorei tikslinant detalėmis herojaus portretą, galvoje nusistovi galutinis vyro vaizdas: žilas, nors dar išsaugojęs kupetą plaukų ir nesiskundžiantis mėnesiena pakaušyje, šiek tiek gunktelėjęs ir įtarus, o gal tik dėl pasikeitusio gyvenimo nuolat skendintis apmąstymuose keistuolis, kuriam susirūpinimą kelia jo batas be kulno. Nors iš tikrųjų tai buvęs mineralinių vandenų kurorto (visada skaitydama epizodus apie pateikiamą miestą galvoje turėjau Druskininkų reginį) meras, kadaise visų gerbtas ir visiems reikalingas dėl statuso visuomenėje, o dabar vienišas ir bandantis iš naujo kabintis į gyvenimą po insulto.

Trumpai tariant, nors pasakojimas yra daugialypis, iš arčiau vaizduojantis kelių veikėjų gyvenimus, tačiau kiekviename gyvenime yra apstu pakilimų ir nuopolių. Įdomu ir tai, kad šioje U. Radzevičiūtės knygoje yra tik 2 vardai, kuriuos tikrai įsimeni  tai pats Vinstonas, pravarde Čerčilis, ir Talis  jo brolis advokatas, gyvenantis  „myliu-nemyliu“ karo sąlygomis su savo drauge dainininke (ji vardu Ire, jei jau norime būti tikslūs).

Pasakojimo apie Talį dalyje yra momentas, kuris vėl primena Vilnių (toks vietos nujautimas buvo ir su knygos „Žuvys ir drakonai“ veiksmo vieta)  tai tilto sprogimas. Savo miesto istorija besidomintis vilnietis šį knygos epizodą susies su 1975 m. balandžio 13-ąją sugriuvusiu pontoniniu tiltu, nutiestu per Nerį šalia sporto rūmų. Pontoniniai tiltai Vilniuje kasmet buvo surenkami pavasarį, nuslūgus Neries vandens lygiui, ir išmontuojami gerokai prieš pirmuosius šalčius. Vienas jų, kuris nugarmėjo su žmonėmis į upę, stovėjo šalia dabartinio Mindaugo tilto. Ir nenorėdamas ieškai sąsajų su Lietuva istorijoje, kuri laisvai gali nutikti ir kokiame kitame Europos, bet nebūtinai, mieste. 

U. Radzevičiūtės knygoje „180“ kalbama apie tai, kaip dideli laimėjimai žmogaus gyvenime, staiga apsisukę 180 laipsnių kampu, virsta dideliais pralaimėjimais, o bandymai grįžti atgal ir ištaisyti praeities sprendimų padarinius gali baigtis labai liūdnai – insultu, žmonos išdavyste, gėda ar net mirtimi. Kaip pati U. Radzevičiūtė teigė kultūros savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“, šios knygos pasakojimą įkvėpė iškarpos iš glancinių žurnalų, ypač apie dizainerį Yves Saint Laurent'ą, nuo šlovės olimpo kritusį į papėdę, kurias rinko rašytoja: „Tose istorijose mane ir domino būtent tai, kas liko. Bet apie tai, kas liko, blizgūs žurnalai jau neberašydavo. Mane domino istorijos, kai žmogus praranda daug: statusą, vardą, koordinates. Kai jis praranda beveik viską. Kai jo gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu“.

Knygoje netrūksta subtilių rašytojos užuominų su literatūra, menu ir istorija nesusipykusiam skaitytojui, kiekvienas puslapis nustebina bei prajuokina paradoksais ar hiperbolėmis, skaniai susiskaitančiomis ir juodo humoro gaidelėmis. Tačiau U. Radzevičiūtės „180“, iš pradžių prikausčiusi dėmesį, antroje dalyje subyrėjo, kažko buvo per daug. Todėl pabaigoje likusi būsena šiek tiek prasilenkė su lūkesčiais.

Viename interviu „Šiaurės Atėnams“ U. Radzevičiūtė yra sakiusi, kad kai ji rašo, ji žino, kas ji yra, o kai ne - tai ne. Greičiausiai todėl savęs supratimas per kūrybą, kurios visada nekantriai laukia išalkę knygiai, yra rašytojos raktas į sėkmę literatūros erdvėse. Mat kiekvieną naują U. Radzevičiūtės knygą pasitinkame su smalsumu ir domesiu, kuo gi autorė nustebins šįkart išpuikusį skaitytoją. Ir nustebina. Visuomet skirtingai, bet nekeisdama savo pačios braižo.