Tik talentingo rašytojo plunksna per tris mėnesius gali sukurti šedevrą. Šedevrą, kuris 2015-aisiais, tai yra jau visai netrukus, minės 90 metų sukaktį. Rusų rašytojo ir scenaristo Michailo Bulgakovo apysaka „Šuns širdis“ jau beveik visą amžių su saikinga ironijos ir sarkazmo doze susikerta su Čarlzo Darvino evoliucijos teorija. M. Bulgakovo veikėjas ir vėl yra tarsi mažytis visatos dievas, diktuojantis gamtai savo žaidimo taisykles, kurias, be abejonės, daugiau nei smalsu sekti ir stebėti iš šono. Nes skaitytojas čia pats tampa groteskiško žaidimo dalyviu.

Gydytojas tapęs rašytoju

M. Bulgakovas, 1891 m. gimęs Ukrainos sostinėje Kijeve, savo karjerą pradėjo ne kaip rašytojas ar scenaristas, nors teatru susidomėjo dar mokydamasis gimnazijoje, bet kaip gydytojas. Dar studijuodamas Kijevo universitete Medicinos fakultete, M. Bulgakovas vedė pirmąsyk. Damą, vardu Tatjana Lappa, su kuria santuokoje nugyveno kartu vienuolika metų.

Europoje nurimus Pirmojo pasaulinio karo salvėms, 1918 m. M. Bulgakovas iš ilgametės gydytojo tarnybos Smolensko gubernijoje (Rusija) grįžo į Kijevą, kur jį įtraukė Pilietinis karas. Mat 1918 m. sausį šaliai paskelbus apie Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybę, Ukrainos žemę mindė ne tik Raudonosios armijos batai, bet ir rusų karius išvijusi vokiečių kariuomenė, vėliau būta kovų ir su Lenkija dėl šios užmojų atkurti Abiejų Tautų Respublikos dydžio valstybę Europoje ir tuo tikslu kėsinantis į Ukrainos žemes.

M. Bulgakovas, pasekęs savo brolių pavyzdžiu, įstojo į bolševikų režimui besipriešinančių Baltosios armijos, arba baltagvardiečių, gretas ir dirbo gydytoju karo lauko ligoninėje. Šiuo neramiu laikotarpiu tapo priklausomas nuo morfijaus, tačiau, žmonos padedamas, šio žalingo įpročio atsikratė. 1921 m. atvykęs į Maskvą atvertė naują gyvenimo lapą – išsiskyrė su žmona (vėliau vedė dar dukart) ir pasinėrė į kūrybą.

Michailas Bulgakovas

   M. Bulgakovas, rollmagzine.com nuotr.

To meto Maskva virto neišsenkančiu pavyzdžių šaltiniu M. Bulgakovo poetinei ir satyrinei kūrybai. Autorius per kelerius metus įtvirtino savo kūrybinį braižą Maskvos spaudoje, kuri spausdino rašytojo apybraižas, poeziją, noveles, bei teatro scenoje, kur rampų šviesoje pavidalą įgavo jo pjesės, kaip antai „Baltoji gvardija“ (1924 m.). Tačiau savo kūryboje rašytojas kritikavo sovietinę sistemą ir tai neliko nepastebėta valdžios organų. Sovietų Sąjungai tapus ideologiškai griežtesne, M. Bulgakovo kūryba buvo vis labiau ir labiau atakuojama, o 1929 m. uždrausti visi jo darbai.

Šedevras, gimęs per 3 mėnesius

Mokslo kova su gamta ir nuolatinės „neįmanomo“ paieškos, regis, jau gerą amžių – nuo Mary Shelley „Frankenšteino“ – skynėsi vis platesnį kelią į literatūrą, visgi puiki tema vaizduotei pasireikšti, ištrinanti apribojimus. Taigi 1925 m. per tris mėnesius M. Bulgakovo sukurtas apsakymas „Šuns širdis“ lyg ir nėra revoliucingas kūrinys, kaip reikiant supurtantis literatūrinį pamatą savo novatoriška idėja. Tačiau meninės priemonės, kuriomis savo apsakyme operuoja rašytojas, jį užkelia ant pjedestalo.

2011 m. leidyklos „Jotema“ išleistoje 3 kūrinių knygoje, pagal pirmą apsakymą pavadintoje „Šuns širdis“, skaitytojas  ras dar ir kitus du puikius autoriaus talento įrodymus – apsakymą „Lemtingi kiaušiniai“ ir apysaką „Purpurinė sala“. Tai ketvirtas kartas, kai Lietuvoje naujai perleidžiamas rusų klasiko apsakymas. „Šuns širdis“ – tai kupinas satyros, grotesko, juodojo humoro alegorinis kūrinys apie sovietinį gyvenimą, pridengtą moksline fantastika, dėl ko valdžios buvo paskelbtas nepublikuojamu.

Apsakymo veiksmas vyksta šaltą žiemą Maskvoje XX a. pradžioje. Į skaitytoją prabyla sušalęs, mirtinai išalkęs, žmonių nesykį nuskriaustas ir vis dar švelnumo ieškantis kiemsargis šuo Šarikas. Karštu vandeniu nuplikytu ir įkyriai skaudančiu šonu Šarikas bastosi po klaidžias Maskvos gatveles ir tarpuvartes, skaitynėdamas iškabas ir ieškodamas ėdesio, kur susitinka savo likimo kalvį – sostinėje puikiai žinomą genialųjį medicinos profesorių Filipą Filipovičių Preobraženskį, kuris savo 7 kambarių bute turi įsitaisęs priimamąjį. Čia lankosi įvairių daktaro paslaugų pageidaujantys aukšto rango pareigūnai ir solidžios damos.

Profesorius, Šariką prisijaukinęs gardžia dešra, parsiveda jį namo, pagydo Šarikui šoną, maitina ir nebara. Šarikas net ima tikėti, kad jis iš tiesų yra gražus šuo ir kaip štai jam nuskilo, kad dabar gali ramiai ir šiltai miegoti, bemaž nesirūpindamas rytojumi.

Greitai šis netikras palaimingas gyvenimas baigiasi – mat Filipui Filipovičiui ir jo asistentui daktarui Ivanui Arnoldovičiui Bormentaliui šuns reikia moksliniam tyrimui. Taip Šarikas prieš savo valią tampa ilgai sąmokslininkų brandinto mokslinio eksperimento dalyviu ir operacijos metu jam yra persodinama girtuoklio proletaro Klimo Čiugunkino hipofizė, arba posmegeninė liauka, kuri yra svarbiausia organizmo hormoninės reguliacijos grandis.

Operacija pavyksta puikiai ir viršija drąsiausius lūkesčius. Kaip leidyklos „Jotema“ anotacijoje rašoma, gaunama nauja unikali šlovingojo sovietmečio pradžios asmenybė, kuri jau iš karto tampa profesoriaus Preobraženskio kasdien vis didėjančiu galvos skausmu ir pamažu ima raustis po savojo kūrėjo gyvenimo ir gerovės pamatais. Per stebėtinai trumpą laiką benamis kiemsargis nusišeria, numeta uodegą ir pradeda kalbėti sakiniais. Tiesa, girtuoklio Klimo įpročiai, panašu, su jo hipofize irgi atgijo Šariko lūpose – naujasis žmogus be perstojo plūstasi ir keikiasi, nekreipdamas dėmesio į profesoriaus ir daktaro Bormentalio mokymus apie etiketą bei kultūringą elgesį. Be visa ko, vieną dieną daktarų kūrinys pareiškia pageidaująs nuo šiol į jį kreiptis vardu ir vadinti Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu bei pasirūpina išsiimti pasą ir netgi susiranda šiokį tokį darbą. Tačiau šuniška prigimtis – didelė netolerancija katėms – nuolat pakiša koją žmogiškai Šarikovo egzistencijai.

Kai į profesoriaus Preobraženskio darbą ir butą nosį ima kaišioti naujai išrinkti namo valdybos nariai, profesorius su daktru Bormentaliu priima sprendimą atlikti dar vieną operaciją Šarikovui ir grąžinti jam šuns pavidalą bei atgal įsodinti į smegenis jo hipofizę. Tardytojas su visu ketvertu lieka išsigandę ir nustebinti užuot radę poną Šarikovą jo vietoje išvydę šunį Šariką, kuris vis dar gebėjo pasakyti vieną kitą sakinį žmonių kalba.

M. Bulgakovas meistriškai užbaigia apsakymą vėl grįždamas prie to, nuo ko pradėjo – pasakojimą užbaigia pats Šarikas, tyliai sau šalia karšto radiatoriaus mintydamas, kaip jam visgi nuskilo šiam gyvenime.

Turbūt nieko keisto, kad istorijai pasirinktas ne kažkuris kitas gyvūnas, bet šuo. Prisiminkime kosmoso platybėse pražuvusią Laiką, o dar anksčiau su šunimis būtent Rusijoje buvo pradėti žiaurūs tyrimai, kuriuose tereikėjo šunų galvų. Pagal www.agiesha.blogas.lt informaciją, vienas pirmųjų beprasmių ir labiausiai šokiruojančių eksperimentų buvo atliktas 1920 m. Sovietų mokslininkai S. Brukhonenko ir S. I. Chechulinas sukūrė primityvią plaučių – širdies sistemos mašiną. Žinoma, vienas toks aparatas niekam tikęs, tad jį pritvirtino prie… nupjautos šuns galvos. Šis aparatas leisdavo kurį laiką gyvūno galvą išlaikyti gyvą. 1928 m. viena iš galvų buvo demonstruojama plačiajai visuomenei TSRS fiziologų kongrese. Ko nepadarysi vardan mokslo pažangos? Kiekvienas, ko gero, turi savo atsakymą ir nuomonę.

Tačiau rusų klasiko plunksna, sukūrusi ir gyvenimo kūriniu vadinamą romaną „Meistras ir Margarita“, net ir XXI amžiaus žmogui, apsuptam išmaniųjų technologijų, vis dar išsaugo magišką galią įtraukti skaitytoją ir užburti pasakojimu. Iki paskutinio taško. Matyt, dėl to, kad meistrų darbai nepavaldūs laikui.

Kinomanų dėmesiui! Iki šiol žinojau, kad ne kuri kita tauta, o rusai yra sukūrę „Šuns širdies“ ekranizaciją (1988 m.), tačiau, pasirodo, juos bus pralenkę prancūzai, sukūrę ekranizaciją 1976 m. Dalinamės trailer‘iais. Verta žiūrėti perskaičius apsakymą, ne priešingai.

Prancūzų ekranizacija 1976 m.

http://www.youtube.com/watch?v=irrsfb1YvDI

                            

 Rusų ekranizacija 1988 m.