Kai savo amžių skaičiuoji dešimtmečiais ir sulauki antrojo pabaigos, visiems aplinkui sakai, kad tai vos dvidešimt metų. Bet čia taip tik jei esi žmogus. Jei esi globėjiškai ne tik per didžiausius žiemos speigus, bet ir per vasaros kaitras garaže saugomas savu laiku gerą reputaciją rinkoje turėjęs automobilis, vardu „Mercedes“, tuomet apie savo amžių arba nutyli, arba senu papratimu koketiškai nusikvatoji. Bėda, kad tas kvatojimas labiau panešėja į springimą.

Tačiau jei pasitaiko paskutinė proga įgrisusias garažo sienas išmainyti į 10 000 kilometrų kelio dulkių, dviejų šmaikščių, bet itin dėmesingų savo damai vyrų kompaniją ir jaudinantį nuotykį istoriniu bei legendomis apipintu šilko keliu, tuomet kaip ta sraigė iš savo kiauto lendi iš to garažo ir praneši apie save.

Panašią taktiką pasirinko ir lietuvių žurnalistų, laidų vedėjų Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus odisėjos į  Uzbekijos sostinę Taškentą vienas dalyvių – vyšnios spalvos „Mersedes 123“ automobilis, kuris ekspedicijai dėl savo įnoringo charakterio ir moteriškų kaprizų gavo japonų siaubo filmą primenantį vardą „Pagieža“. Kartu su „Pagieža“ karavaną sudarė dar du mersedesai gražiais lietuviškais vardais – „Drąsutis“ ir „Slibinas“. Kelionę šilko keliu, kuris driekiasi bemaž 10 000 tūkstančių kilometrų per du žemynus ir yra seniausias žinomas prekybos kelias, sujungęs Indiją, Kiniją, Arabiją, Persiją, Graikiją ir Romą, lietuviai pradėjo 2008-ųjų pavasarį, balandžio 19-ąją, iš Vilniaus pajudėdami Ukrainos kryptimi. Tik vėliau paaiškės – ne itin sėkmingai, mat teko grįžti ir kelionę pradėti iš naujo kitu keliu.

M. Starkaus į knygą „Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su Pagieža“ sudėti kelionės įspūdžiai ir prisiminimai įtraukia nuo pirmų pastraipų ir nepalieka ramybėje iki paskutinio kelionės tikslo – Taškento. Ko gero, būtų daugiau nei apmaudu nepaminėti, kad knyga rašoma dienoraščio principu, todėl labai patogu sekti keliautojų nuotykius bei juos ištikusias įdomias istorijas su dar įdomesniais personažais jose. Knygos turinį sudaro du pasakojimai: vienas jų labiau orientuojasi skaitytoją supažindinti su šilko keliu, kaip istoriniu reliktu, o kitas – tai jausmai, įspūdžiai, nuotaika, aplinka, problemos ir jų sprendimai. Toks pasakojimo pasirinkimas sukuria dinamiką tekste ir neleidžia nė minutei mintimis nuklysti į šaldytuvą ar už lango. Visu 100 procentų esi mažų mažiausiai ant galinės „Pagiežos“ sėdynės. Ir tyli. Ir klausai. Ir daug matai. Kaleidoskopas akyse. Dar kartais imi balsu juoktis, nors kambaryje esi vienas. Ne panegirikų čia susirinkom rašyti, bet geru nepaminėti autoriaus humoro jausmo būtų gėda.

Išties M. Starkaus rašymo stilius patogus atminčiai – faktai puikiai įmezgami į įdomių pastebėjimų ir emocijų nertinį, taiklūs palyginimai arba aliuzijos į mums gerai žinomas piktžaizdes mūsų šalies valdyme bei tam tikrose infrastruktūrose, kosmopolitiniai susidūrimai ir iš nesusikalbėjimo kylantys, laimei, nepavojingi keliautojams pokštai, vėliau pamažu tampantys anekdotais. Visa tai sėkmingai sutelpa keliuose šimtuose puslapių, įveikiamų per savaitgalį. Tad kviečiu pabūti bent jau stebėtoju šioje ilgoje ir nuotaikingoje kelionėje į Aziją!