Vasario pabaigoje vykusioje knygų mugėje nuoširdžiai atstovėta eilė, gautas rašytojo autografas su palinkėjimu „Smagių nuotykių!“ ir tikėjimas, kad antru kartu tai jau pagaliau pasiseks, vėl atvedė prie būsenos, kuri liko perskaičius pirmąją istorijos dalį, beje, pripažintą geriausia 2013 metų knyga. Taip, kalbu apie žurnalisto, publicisto, TV laidų vedėjo ir rašytojo Andriaus Tapino - stimpanko pradininko lietuvių literatūroje - antrąją knygą „Maro diena“.

Prieš didžiąsias žiemos šventes savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ A. Tapinas gana šarmingai aprašė istorijos apie geležinį Vilniaus vilką tęsinio pabaigtuves: „Mano draugė, meilužė, priešė ir kankintoja – antroji knyga „Maro diena“ yra baigta.“  

Prisipažinsiu, antros dalies laukiau su viltimi, kad... ji bus geresnė už pirmąją! Mat perskaičiusi fantasmagorišką pasakojimą apie po Vilnių lakstantį bioniką - Geležinį Vilką, jaučiausi baisiai apgauta. Mat iki pat paskutinio taško šalutinę siužeto liniją laikiau pagrindine ir kai ji staiga baigėsi, supratau, kad buvau gražiai apmauta. Kita vertus, turiu pripažinti, kad tai ne kas kita kaip rašytojo talentas, sugebėjimas pagauti lengvatikį skaitytoją ant atsainia ranka mestelėto jauko bei apsukimas aplink pirštą yra tik patvirtinimas, kad šis pasakojimas nėra toks jau lengvai perprantamas. Tačiau istorija puikiai subalansuota savaitgalio skaitiniams!

Vis dėlto, trumpai apie „Maro dienos“ siužetą - veiksmas, prasidėjęs laisvajame aljanso mieste Vilniuje, perkeliamas į rusų užimtą Kauną ir dar spėja pasiblaškyti po Europą, skersai išilgai nuo Londono iki Konstantinopolio. Vilniaus legatas Antanas Sidabras savo vietą kuriam laikui užleidžia Tomui Mažyliui, iš pažiūros tvarkingam istorijos profesoriui, kuris laisvalaikiu šiaip priklauso samdomų žudikų organizacijai, pavadinimu Silentiumas. Dieną Tomas būna šeimos žmogus, mylintis vyras ir tėvas, o štai naktimis - žmogžudysčių meistras, Silentiume žinomas Maro vardu. Tiesa, šeima ir ramus gyvenimas paima viršų ir Tomas pateikia prašymą išstoti iš organizacijos. Kaip tai baigsis? Ar gali taip paprastai išstoti iš tokios organizacijos? O kaip jūs galvojate?

Tuo tarpu kol Maras keliauja ieškoti neva dirižablio avarijoje pražuvusio genialaus britų barono Playfairo, pastarasis it daržovė vegetuoja Kaune, kur pavergtas aljanso priešų kuria pabaisas ir užkrečia miestą keista liga. Kaune viešpatauja a la zombiai, banšės, demonai iš senųjų osmanų legendų - bardi, Dekanas, kapoklėm vietoje rankų pasidabinęs antžmogių vadas, draugrai ir... Žemaitė, priklausanti likusiai gyvųjų armijai, viena iš sukilimo vadžių. Galima leistis ir į gerokai gilesnę knygos analizę, tik ar verta. Gal tiesiog pasimėgaukime žaibišku tempu besirutuliojančiais įvykiais ir nuotykiais A. Tapino sukurtoje fantazijoje.

Knygos fragmentai

Kaip knygų mugėje yra sakęs pats A. Tapinas, jis daug dirbo kartu su redaktoriais prie teksto, kad skaitytojas galėtų versti puslapį po puslapio ir kad akis kaip įmanoma greičiau slystų eilutėmis. Sutinku, šį uždavinį komanda puikiai išpildė - puslapį verti iš tiesų rijimo greičiu, taip knygos ir nelieka. Bet užvertus paskutinį puslapį vis vien lieka keistas nepasitenkinimo jausmas. Gal dėl to, kad vienintelė žavi moteris ugniniais plaukais pasirodo esanti demonas. Visgi fantastikos mėgėjams „Maro diena“ bus gana geras atradimas, o dar lietuvių kalba. Detalių nesinori atskleisti, visgi perskaityti rekomenduoju, nes antroji knyga man patiko labiau už pirmąją. O juk paprastai tą sunku pasakyti apie tęsinius, tiesa? Savaitgalio skaitymams A. Tapino plunksnos (ar klavišų) sukurta istorija - pats tas! Dar galima pažiūrėti ir, ko gero, naują reiškinį Lietuvoje - lietuviškai knygai sukurtą trailer'į.


Maro diena, Vol. 1

 

Knygoje daug aliuzijų į šiandienos Vilniaus ir Kauno problemas, daug nuorodų į šio laikotarpio Lietuvos aktualijas (kad ir Venskienės pavyzdys), todėl smagu atpažinti kontekstą ar sąsajas knygoje.

Dalinuosi ir savo atradimais - minčių perliukų TOP3:

1. „Jis (Žiulis - aut. past.) išties atrodė kaip sąskaitininkas, nuobodžiai pildantis kontoros knygą: pristatyta 10 saikų grūdų, priimta, apmokėta, malonėkite pasirašyti. Tik Žiulio knygoje įrašai būtų buvę kitokie: nužudyti Anglijos arkivyskupą, užsakyta; nužudyti Kelno anarchistų grupės lyderį, priimta; nužudyti grafienės Kolonos-Valevski meilužį, apmokėta; nužudyti kronprincą Rudolfą (pastaba: turi atrodyti kaip savižudybė), ruošiamasi.“ (p. 144) 

2. „Gerklę nudeginęs skystis pasirodė esąs naminė, tik ne pati geriausia. O gal maišyta su spiritu? Bet po kelionės per Nemuno rėvas, po kautynių, susišaudymų, banšių klyksmų, beviltiško bėgimo naktinio Kauno labirintais Sidabrui atrodė, kad gerkle perbėgo basakojis angeliukas.“ (p. 281)

3. „Dar savaitė, ir žmones lopysim šventa dvasia,- pilvūzas galva parodė į kitą kiemo kampą; ten kažkas tyliai giedojo.“ (p. 290)