Spalio 9-ąją jam būtų suėję 56-eri. Bet šventės jis nesulaukė – kaip ir visos panašaus kalibro problemos carų šalyje, šių metų vasario pabaigoje prieš vidurnaktį jis buvo pašalintas 4 šūviais. Ne tamsiame miesto užkaboryje, o milžinės Maskvos centre. Matote, Rusijos žaidimo taisyklės paprastos – jeigu tu ne su mumis, vadinasi, prieš mus. Čia nėra vietos prieštaravimams ar kitokiai, nei Vladimiro Putino, nuomonei. Maskva galvojo, kad tuo B. Nemcovo istorija ir baigėsi. Ne, ji tik prasideda.

Boriso Jefimovičiaus Nemcovo biografinė knyga „Maištininko išpažintis“ – jau trečioji parašyta Rusijos prezidento opozicionieriaus – į lietuvių kalbą buvo išversta praėjus nei daug, nei mažai laiko – 8 metams. Ir impulsas tam buvo autoriaus mirtis. Visgi prieš daugiau nei penkmetį papasakota B. Nemcovo istorija, arba Rusijos politikos fragmentai, suteikia skaitytojui galimybę pažvelgti į to meto Kremliaus vykdytos politikos užkulisius, sužinoti, kodėl Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas savo įpėdiniu visgi pasirinko beveik niekam nežinomą FST pareigūną, pavarde Putinas, o ne jam ištikimą ir juo besižavintį jauną, ambicingą politiką bendravardį.

Knygos puslapiuose gausu ir rusų tautos problemos atspindžių – korupcija, godumas, kyšininkavimas, alkoholizmas, palaikančiųjų valdžią protegavimas, žiniasklaidos valdymas.

B. Nemcovo nužudymas vasarį išprovokavo Maskvoje eiseną, skirtą charizmatiškajam rusų politikui ir aktyviam V. Putino kritikui atminti. Tai nuskambėjo ir per žiniasklaidą: pasaulyje – garsiai ir be nutylėjimų, Rusijoje – trumpai ir be improvizacijų, taip, kaip buvo liepta parodyti. Keista, kad kaip tokiais atvejais Sovietų Sąjungoje, nepaleido rodyti „Gulbių ežero“...

Knygoje yra ne vienas įdomus ir provakarietiškas autoriaus pamąstymas. Vienas labiausiai įstrigusių – palyginimas apie laisvę: „Šalis (Rusija – aut. past.) išgyvena laisvės deficitą. Deja, nedaugelis tai suvokia. Su laisve juk taip, kaip narams su deguonimi – neri į gelmę tikėdamasis, kad akvalangas pilnas deguonies, o vamzdelis nepersisukęs. Kartą man taip buvo. Panėriau – stinga oro. Tuoj iškilau į paviršių – klaikiai suspaudė galvą. Buvo labai sunku. Tąkart suvokiau, ką reiškia deguonies kvėpsnis. Ir su laisve taip – kol ji yra, jos nejauti, kaip ir oro, kai kvėpuoji, bet, jei negauni oro, anksčiau ar vėliau ištinka katastrofa."

Paprastai nebrukame savo nuomonės ir paliekame teisę skaitytojui susidaryti savo įspūdį apie knygos turinį. Tačiau šįsyk pasidalinsime perspėjimu – „Maištininko išpažintis“ pilna kritikos V. Putinui ir jo valdymui, cenzūrai, tačiau taip pat perdėtai aukština B. Jelciną, jo sprendimus. Apie ištikimybę kartais sakoma, kad šuo nekanda į jį maitinančią ranką. Na, arba maitinusią ranką. Pasakojimas įtraukia it sūkurys, tačiau pasakotojas juk irgi ne vienerius metus buvo Kremliaus politikos mechanizmo varžtas, suko sraigtus, kitaip tariant, sėdėjo toje pačioje baloje, tačiau kiekvienoje istorijoje išlipa sausut sausutėlis iš jos. Toks neva šventasis. Tiesa, pateikia vieną kitą juodą dėmę iš savo politiko karjeros, nes be jų knyga būtų per saldi.

B. Nemcovo portretas, kurį autorius pateikia skaitytojui, visai neprastas, susidaro jauno, aktyvaus, idealistiškai siekiančio keisti šalį politiko, vos trisdešimties pasiekusio savo politinės karjeros zenitą, įspūdis. Tačiau tą portretą gadina nenusisekusios santuokos ar paklydimai su meilužių tuntu. Kartais užsienio spaudoje gali rasti B. Nemcovą vadinant „labiausiai meilės ištroškusiu Rusijos politiku“.

Nors gal toks savęs pateikimas buvo B. Nemcovo plano dalis, kaip išlaikyti pusiausvyrą ir neparodyti savo asmens nei pernelyg geru, nei pernelyg blogu. Paskaitykite ir patys nuspręsite, ar tikėti tuo juodu, parašytu ant balto.