Ko nepadarytum vardan meilės? Priklauso nuo to, kokia ta meilė. Vardan vaikystės dienų meilės gali netgi sužiaumoti pusę savo guminio kaliošo, vardan besąlygiškos meilės sūnui gali paaukoti savo gyvenimą ir netgi apgauti laiką. Dėl vienkartinės – greitai įsiplieskusios ir taip pat greitai užgęstančios meilės – neverta daryti nieko. Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas ir diplomatas Romainas Gary (originalus vardus – Roman Kacew) visoms šioms meilėms vietos rado savo aubiografijos, pavadinimu „Aušros pažadas“, puslapiuose.

Pradėjus skaityti knygą, niekaip neapleido mintis, kad skaitau apie kitą prancūzą – apie „Mažojo princo“ autorių Antoine‘ą de Saint-, kuris, kaip ir R. Gary, buvo prancūzų rašytojas ir pilotas. Tačiau po trečdalio knygos vaizduotėje paveikslas apsivertė ir pradėjau matyti visai kitokį rašytoją.

1960 metais parašytame autobiografiniame romane, užsienio apžvalgose dar dažnai vadinamo memuarais, R. Gary pakelia uždangą nuo savo gyvenimo ir skaitytojas iš pirmų lūpų sužino, kas tas Romanas Kacewas, arba Romainas Gary, arba Émile‘is Ajar‘as yra. Gimęs Wilno – mieste, kurį priskiria Rytų Lenkijai, rašytojas pasakoja apie dienas praleistas Vilniaus Wielka Pohulianka 16-ame name (dabar – J. Basanavičiaus g. 18), kur juodu su motina gyveno, kadangi, tėvui palikus šeimą, motina Nina visą vaiko auklėjimą ir ateitį perėmė ant nors gležnų, bet labai stiprių savo pečių. Apie jųdviejų gyvenimą Vilniuje byloja ant namo kabanti paminklinė lenta, o skulptoriaus Romo Kvinto sukurtas paminklas berniukui su kaliošu primena pirmąją R. Gary meilę Valentiną, dėl kurios jis suvalgęs ne tik visą saują kirminų, drugelių, žemių, bet ir pelę bei kito krutančio lėkštėje maisto. Kai 2007-aisiais buvo atidengtas R. Kvinto paminklas, naujienų portalų antraštės skambiai lalėjo, kad nuo šiol įsimylėjėliai sostinėje turės dar vieną vietą susitikimams, tačiau po aštuonių metų akivaizdu, kad šis paminklas dažniau sulaukia R. Gary talento mylėtojų, nei meilės ištiktų balandėlių.

Berniukas su kaliošu

www.mokslasplius.lt nuotr.

Vilniuje vyko intensyvios Romaino talento paieškos – jis mokėsi ir kalbų, ir baleto, ir vokalo pamokų, tačiau niekas taip ir neprigijo. Jo motina – rusų kilmės Lietuvos žydė Nina Kacew – kartą savo sūnui pasakė: „Tau reikia sugalvoti slapyvardį. <...> Didis prancūzų rašytojas negali pasirašinėti rusiška pavarde. Jeigu būtum smuikininkas virtuozas, ji pritiktų, bet prancūzų literatūros titanui tai jau ne.“ R. Gary norėjo būti Hugo, bet šis literatūrinis vardas jau buvo užimtas, tad teko ieškoti unikalaus ir tik jam vienam pritinkančio.

Pagal ziniuradijas.lt informaciją,apie R. Gary pseudonimo paieškas ir pasirinkimą yra rašiusi viena iš R. Gary kūrybos gerbėjų Lietuvoje Odeta Karoblytė. „Ji rašė, kad visas R. Gary gyvenimas – tarsi daug juodraščių, epizodų iš skirtingų asmenų gyvenimo, paslaptingų, slidžių, nenuspėjamų, chameleoniškų detalių. Knygose atsiskleidžia begalinis noras ieškoti visuomenės pripažinimo, identiteto. <...> Rusų kalba „Gary“ reiškia „deginti“. Rašydavo jis greitai ir neįskaitomai, ant skiaučių ir juodraščių, o tuomet diktuodavo knygas savo sekretorėms, su kuriomis mylėdavosi, kad gautų įkvėpimo toliau tęsti pasakojimus. Beveik niekada netaisydavo to, ką parašė, ir sakydavo, kad neturi talento rašyti, tiesiog talentą pasakoti istorijas“,- taip apie slapyvardžio kilmę ir R. Gary vienkartines meiles rašoma www.ziniuradijas.lt.

Romain Gary

www.wordpress.com nuotr.

Vis tik „Aušros pažadas“ yra paminklas motinai už jos besąlygišką, visą gyvenimą trunkančią meilę sūnui. Nina be perstojo žavėjosi savo sūnaus akių mėlynumu ir vis prašydavo jo užversti jas aukštyn, kad galėtų pasigrožėti jų mėliu – tai buvo jo pirmas išmoktas flirto triukas, kuriuo jis pavergdavo moteris. R. Gary motina turėjo nepaprastai tvirtą tikėjimą, kad jos sūnus bus garsus prancūzų rašytojas, kad drabužius jam siūs Londone (taip ir buvo), kad bus apdovanotas karo ordinais bei bus pasaulyje pripažintas rašytojas. Ji žinojo. Ko gero, ji žinojo, kad jos sūnus bus vienintelis iki šiol rašytojas dukart apdovanotas Gonkūrų premija, tiesa, ne tuo pačiu slapyvardžiu.

Autobiografinėje R. Gary knygoje skaitytojas ras daug: čia subtilus graudumas persipina su nuostabiai įvaldyta ironija, tačiau ji paprastai niekada nepereina į kažką griežtesnio, į stiprią pašaipą, taigi sarkazmo ne taip jau daug; rašytojo pasakojimas labai kinematografiškas - žodžiais jis sugeba nupiešti skirtingus miestus ir jų vietas su šitokiu šarmu (turgaus epizodas ir kaip motina slenka per jį visus pamokydama, kaip teisingai gyventi), skrybėlaičių verslas, motinos be perstojo rūkytų „Gauloises“ cigarečių dūmai, rodos, ir supa tave, rodos, girdi net kaip užsitraukia dūmą! Man labiausiai įstrigęs momentas iš knygos, kai motina grando duonos kriaukšle keptuvę - nuolat iki tol sakiusi, kad jai reikalinga dieta ir mėsos ji nevalganti - ir ją užtinka bei viską supranta mažasis Romain'as. Turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko.

Dar reikėtų paminėti, kad „Aušros pažadas“ buvo ne tik verstas į daugelį kalbų, tačiau perkeltas ir į ekranus. 1970-aisiais ekranizaciją sukūrė amerikietis režisierius Jules Dassin‘as.

Nepaprastai spalvingas R. Gary gyvenimas, nešykštėjęs daug puikių progų surasti save, baigėsi greitai, pagal paties autoriaus sukurtą scenarijų. Jis 1980 metais nusišovė, palikdamas savo kūrybą ir prisiminimus apie gyvenimą skaitytojų rankose.