Birželio 1-ąją minėsime tris šventes: kalendorinę vasaros pradžią, Tėvo dieną ir tarptautinę vaikų gynimo dieną. Moksleivius vasara pasitiks tradiciškai – rekomenduojamos perskaityti literatūros sąrašu. Taip jau nutinka, kad bibliotekų lentynose vienos knygos iš to sąrašo užsiguli, o kitų niekada ir nerasi. Populiarios, sakys bibliotekininkai. Kas lemia vaikiškos knygos populiarumą? Atsakymas – dažniausiai herojai. O kaip vaikystė gali būti gera be mylimiausio ir užaugus su nostalgija prisimenamo vaikystės knygų personažo?

Knygų skaitymo tradiciją daugelis vaikų perima iš tėvų, matydami juos daug skaitančius bei diskutuojančius apie perskaitytus kūrinius. Tokios diskusijos, anot psichologų, yra palanki terpė formuotis teigiamam vaiko požiūriui į skaitymo naudą. Tačiau išaugus socialinių tinklų įtakai ir mokyklinio amžiaus vaikams juose praleidžiant vis daugiau savo laisvo laiko, kyla klausimas, ar šiuolaikiniai vaikai turi bent tą vieną savo mylimiausią popierinį personažą.

2012 metais startavęs socialinis projektas „Augu skaitydamas“, kurio tikslas buvo sudominti neskaitančius arba mažai skaitančius vaikus paimti knygą į rankas, davė rezultatų jau po metų – leidyklos „Alma littera“ inicijuotos apklausos duomenimis, 2013 metais vaikai skaitymui per dieną skyrė 41 proc. daugiau savo laiko, arba knygą skaitė 31 min. per dieną ilgiau. Tad vis dėlto vaikiškų knygų personažai dar nesudėjo ginklų ir sugeba jaukiai įsikurti vaiko širdy ir atminty.

Toks vienas personažas vaikystėje įsikabarojo ir į mano atmintį. Ilgam. Ir su ginklais jam ėjosi lyg iš pypkės sutarti. Mat tikrai nebuvo iš tų veikėjų, kuris nuleistų savo pistoletą ar ramiai sudėtų septynių peilių rinkinuką. Skamba įtartinai?

Ne, skubu užbėgti neteisingoms prielaidoms už akių, jis – ne siaubo pasakos herojus. Mano mylimiausias vaikystės personažas – vokiečių rašytojo Otfriedo Preusslerio vaizduotės dar XX a. septintame dešimtmetyje sukurtas plėšikas, gyvenęs landynėje miške ir į plėšiko amatą žiūrėjęs baisiai rimtai, dėl to keldavosi kasdien šeštą ryte, lyg į darbą. Susipažinkite – Plėšikas Hocenplocas! Rašytojas yra minėjęs, kad savo personažui vardą suteikė pagal Šlėzijos miestelio (Čekija) pavadinimą. Taigi, plėšikas turi ir čekiškų šaknų!

Jau daugiau nei 40 metų šis literatūrinis personažas linksmina ir juokina vaikus bei nedingsta iš geriausių knygų vaikams sąrašų. Kodėl ši istorija man paliko ne kurį nors iš bičiulių – Kaspariuko ir Zepuko – tandemo, kovojusio su Hocenplocu, kuris visgi nebuvo toks jau blogas – be aukso negalėjo atsispirti dar ir Kaspariuko močiutės raugintiems kopūstams ir keptoms dešrelėms, o lyg ir neigiamą herojų atminty? Komiškas, naivus, nuolat pergudraujamas vaikų, bet šiaip gerbiantis senas damas plėšikas – ryškus ir mane vaikystėje ne kartą prajuokinęs veikėjas. Matyt, todėl. O gal dar ir dėl to skambaus vardo? Nors dar ir dėl iliustracijų sename  1990 metų – leidime. Jos paprastos, juodai baltos, bet dėl to tik dar labiau man patinka!

                                                             Laiskas
  Plėšiko Hocenploco rašytas laiškas

Kiekvienas vaikas istorijose ieško autoriteto, to personažo, kuris atlieptų jo vertybes arba suteiktų pramogą, tai yra mažų mažiausiai savo elgesiu verstu nusijuokti. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau vieną didžiausių indėlių į dabar jau suaugusiųjų vaikystės prisiminimus yra įdėję tokie vaikų rašytojai kaip Astrida Lindgren, kurios Pepė Ilgakojinė, Karlsonas ar Mažylis, Broliai Liūtaširdžiai, Ronja ar padūkėlis Emilis iš Lionebergos ne vienam tapo mylimiausiu vaikystės personažu, Marko Tveno Tomas Sojeris ar Čarlzo Dikenso Oliveris Tvistas dažnam berniukui tapo pavyzdžu. O Džanio Rodario Čipolinas? Šių dienų vaikai nori būti panašūs į burtininką, kuris mokosi Hogvartse, burtų ir kerėjimo mokykloje. Į Harį Poterį ar Hermioną su Roniu vis dar lygiuojasi ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir Lietuvos mažieji skaitytojai.

Tačiau norint atrasti savo mėgstamiausią knygą ar herojų, pirmiausia reikia skaityti knygas. Vaikams sunku pasirinkti, kuri istorija verta būti perskaityta, o kurią galima būtų atidėti ir vėlesniam laikui. Todėl tik tėvai ar mokytojai gali padėti pasirinkti teisingai, kitaip tariant, pabūti gidais klaidžiame ir nebesuskaičiuojamame literatūrinių kūrinių pasaulyje. Tad pabaigai pasidalinkite savo vaikystės knygos herojumi – kas jis?