„Karas aukų nesirenka“, - taip lakoniškai kartą, bediskutuojant karo tema, draugas išsakė šią ligi šiol man įstrigusią mintį. Ją darsyk prisiminiau skaitydama dabar Suomijoje gyvenančios poetės, publicistės Polinos Žerebcovos knygą „Polinos dienoraštis“ apie 1999-2002 m. Čečėnijos karą, kurį ji fiksuoja dar paauglės akimis. Nors knygos pratarmės autorius Stanislavas Božko knygą lygina su garsiuoju Anos Frank dienoraščiu, tačiau drįstu teigti, kad tarp jų bendra tik autorių amžius ir tema - karas.

„Aš - politinė pabėgėlė. Visą savo gyvenimą paskyriau tam, kad apie dienoraščius, kuriuos rašiau per karą, būdama vaikas, sužinotų visas pasaulis. Aš pasakoju visa tai tam, kad žmonės suprastų, kaip baisu per karą vaikams <...>“,- rašo P. Žerebcova.

Autorė, 2012 m. apdovanota Andrejaus Sacharovo premijos „Už žurnalistiką, kaip poelgį“ diplomu, gimė 1985 m. Grozne, Čečėnijoje, kur gyveno beveik iki dvidešimties metų. Kaip skelbia knygos anotacija, vaiko akimis žvelgdama į karą, Polina nieko nekaltina, ji tik tarsi metraštinininkė užrašo viską, ką mato sako akimis, ką jaučia, fiksuoja aplinkinių žmonių elgesį karo metu. Elgesį, kuris nukelia į vos prasidėjusio XXI amžiaus Čečėniją, elgesį, kuris sukrečia. 

Štai kad ir makabriškas dialogas, iliustruojantis moterų desperatišką bandymą apsisaugoti karo metu ne tik nuo kareivių, bet ir siautėjančių marodierių ir sulaukėjusių kaimynų:

„Nusprendžiau [rašo Polina] kieno nors paprašyti granatos arba ją nupirkti. Dabar tokius daikčiukus daug rusių iš kareivių perka. „Apsiginti! Gelbėtis!“ - pagrindinės užduotys. Aš mačiau ir girdėjau <...>, kaip rusų kareiviai mokė dvi močiutes:
- Reikia nuimti granatos žiedą ir užspausti degtuvą! Geriau stovėti už sienos. Būtų saugiau! Mesti granatą reikia kuo toliau.
- Ką daryt? - perklausė kurčia bobulė.
- Va taip reikia! - rodė jai kareivis.
Mačiau, kaip bobulė, paėmusi granatą, mainais kareiviui davė stiklainį uogienės!“

polina

P. Žerebcova, kelionesuknyga.blogspot.com nuotr.

Nežinau, kaip jūs, bet niekaip negaliu įsivaizduoti 70-metės karo, bado, šalčio nustekentos močiutės, kuri žinotų, kaip teisingai tą granatą panaudoti? Juk tai dar viena neišvengiamai prarasta gyvybė, jei ji nuspręstų tą žiedą ištraukti... Karas ištrina žmogiškumo ribas, užleisdamas vietą protu nesuvokiamam žmogaus žiaurumui, apatijai, abejingumui artimo, kaimyno skausmui. Karo aukos - ne tik tie žmonės, kurie, gindami savo idealus, buvo pakirsti kulkos, bet labiausiai tie, kurie išlieka ir turi gyventi su baisiausiais, į jokias tamsiausias atminties kertes neįmanomais nugrūsti prisiminimais. Dažniausiai tai žmonės, iš kurių kare jokios naudos: moterys, senoliai ir vaikai.

Rašydama dienoraštį, Polina - nežinia, sąmoningai ar vaikiškų iliuzijų kurstoma - pasirašo ne savo vardu, o pseudonimu „Karalaitė“, „Karalaitė Budur“, „Fatima Budur“ ar tiesiog „Budur“. Mat po Grozno turgaus, kuriame juodvi su mama prekiaudavo ir užsidirbdavo pragyvenimui, apšaudymo raketomis, kuomet nukentėjo ir Polina, ją ant rankų namo parnešęs jos to meto meilės objektas ją būtent šitaip pavadino. Viskas taip baisu, kad negali suprasti, jog tai iš tiesų vyksta. Viskas netikra, tarsi pasakoje, tik nežinia, ar pabaiga bus jos laiminga.

Daug dėmesio dienoraštyje Polina skiria ir santykių su mama aptarimui. Ryšys, atrodo, stiprus, mama - vienintelis likęs jai gyvas giminaitis, todėl Polina labai jaudinasi pašlijus mamos sveikatai, pati nevalgo ir kenčia badą, kad tik mama bent ką nors suvalgytų. Tačiau santykiai nėra labai geri - ne kartą mergaitė užsimena apie motinos smurtą prieš ją.

Polinos mama ištaria universalią tiesą visiems karams: „<...> mūsų respublikoje (Čečėnijoje - red. past.) reikia turėti du pasus, du vardus ir dvi tautybes, kad išgyventum“. Kitaip tariant, karas priverčia ne tik nebežinoti, kas iš tiesų esi, pamiršti savo tapatybę, bet ir išsiginti savo religijos, jei reikia, deklaruoti tikint kitą - populiariąją.

Daug vietos knygoje yra skirta Polinos sapnams bei jų vaizdiniams ir aiškinimams, ką jie pranašauja. Polina - itin stiprios dvasios žmogus, išgyvenęs karą. Jos sakiniuose nėra nei savigailos, nei aimanų, tik grynas, kartais net šaltakraujiško stebėtojo užrašytas tekstas.

Daugiau apie Čečėnijos karų chronologiją skaitykite čia.

http://www.youtube.com/watch?v=IbjrhdnAD2c

Čečėnija. Karas be pėdsakų, YouTube.com