Galbūt nuvilsiu klasikinės literatūros gerbėjus, tačiau kartais, grįžus namo po sunkios darbo dienos, ranka nekyla atsiversti Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ ar panašaus didelių gabaritų literatūrinio šedevro. Kartais norisi paskaityti knygą, kuri yra paprasčiausiai įdomi, išties įdomi.

Visai netikėtai, vaikščiodama po knygyną, pastebėjau akį traukiantį viršelį (nors sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio, bet šįkart nutiko būtent taip). Kalbu apie Lars Kepler „Hipnotizuotoją“. Ši knyga, vos pasirodžiusi Švedijos knygynuose, tapo tikra sensacija. Kadangi niekur nebuvo galima rasti šio autoriaus nuotraukų, ėmė plisti įvairūs gandai apie jo tikrąją tapatybę. Britų spauda teigė, jog šiuo slapyvardžiu prisidengęs Švedų kriminalinių romanų autorius Henning Mankell. Tokiu būdu jis bandąs užbaigti savo romanų pagrindinio herojaus Kurt Wallander epochą ir pradėti kažką naujo. Kita vertus, dienraštis „The New York Times“ bandė įpiršti mintį, kad tai esąs švedų projektas, sukurtas užimti pasaulinę leidybos industriją. Galiausiai išaiškėjo tikroji tiesa. Lars Kepler – tai sutuoktinių Alexanderio ir Aleksandros Ahndoril pseudonimas.

„Hipnotizuotojas“ dienraščio „The Wall Street Journal“ pripažintas vienu iš dešimties geriausių 2011 metų detektyvinių romanų. Visiškai suprantama, kodėl. Knyga prikausto nuo pirmo puslapio. Stokholmo priemiestyje žiauriai nužudyta šeima. Tėvai ir jų mažametė dukra subadyti peiliu, kūnai negailestingai išdarkyti. Vienintelis išgyvenęs šį košmarą – vyresnysis brolis, penkiolikametis Josefas Ekas. Jo būklė kritinė, nuo daugybinių sužalojimų jį ištiko koma. Komisaras Jonas Lina įtaria, kad žudikas stengsis rasti ir nužudyti likusią šios šeimos atžalą – vyresniąją dukterį Eveliną, kuri išsikraustė iš namų, todėl išvengė nelaimės. Į pagalbą pasitelkiamas hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, kuris jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį berniukui, tikėdamasis, kad hipnozės seanso metu Josefas atskleis naudingos informacijos. Štai čia nutinka kai kas labai netikėta – užhipnotizuotas Josefas Ekas prisipažįsta pats išžudęs savo šeimą. Intriga išaiškėjo, regis, pasakojimas galėtų ir baigtis, bet... perskaitėme vos aštuntadalį knygos. Kas toliau?

Josefas Ekas pabunda iš komos, skalpeliu nužudo kelis ligoninės darbuotojus ir pabėga. Tuo pat metu iš namų naktį pagrobiamas gydytojo E. M. Barko sūnus, sergantis hemofilija. Tai reiškia, kad ir nedidelis sužeidimas jam gali baigtis mirtimi. Pagrobimo bylos tyrimas paskiriamas ne Jonui Linai, o atsitiktiniam policijos pareigūnui, kuris nelaiko jos itin svarbia, todėl pats hipnotizuotojas bando išsiaiškinti sūnaus pagrobimo aplinkybes.

Iš pradžių, E. M. Barkas mano, kad tai Josefas pagrobė jo sūnų. Vėliau, žiūrėdamas savo dešim̃tmečio senumo grupinių hipnozės seansų vaizdo įrašus, mintimis nusikelia į praeitį ir prisimena vieną savo pacientę – neurotiškąją Evą Blau, kuri kartą akmeniu išdaužė gydytojo namų langą ir paėmė sūnaus Benjamino krykštynų nuotrauką. Deja, tai irgi nėra teisinga prielaida. Viskas susiję su įvykiu, dėl kurio Erikas Marija Barkas prisiekė daugiau niekada netaikyti hipnozės. Bet tai sužinosite tik tuomet, jei koja kojon žengsite su komisaru Jonu Lina ir po siūlelį išnarpliosite šią painią bylą.

Visai neseniai pasaulis kraustėsi iš proto dėl švedo Stiego Larssono „Tūkstantmečio“ trilogijos apie merginą su drakono tatuiruote. Ant šios populiarumo bangos atsidūrė ir pagal knygas sukurti filmai. Dar vienas visų dėmesį prikaustęs kriminalinių romanų autorius – iš Norvegijos kilęs Jo Nesbø („Gelbėtojas“, „Sniego senis“). Tačiau „Hipnotizuotoją“ perskaičiau ne todėl, kad užsikrėčiau šiaurietiškų detektyvų manija. Priešingai – galbūt būtent dėl šio romano perskaitysiu daugiau šio žanro (nes skandinavų kriminaliniai romanai jau tapo atskiru žanru) knygų.

Susidomėjusiems Lars Kepler, apie antrąjį dueto romaną „Paganinio kontraktas“ – kitą kartą.