Kai kalbama apie istorinių trilerių žanrą, skaitytojai niekada nebūna vieningos nuomonės: vieni sako, kad tai yra jokios literatūrinės vertės neturintys romaniūkščiai, o kiti dėl juose iškeltų sąmokslo teorijų kraustosi iš proto ir keliaudami lanko ten aprašytas vietas. Aš nepriklausau nei vienai pusei. Nemenkinu populiariųjų Dan Brown bestselerių, bet ir nepriimu kiekvieno ten parašyto žodžio už gryną pinigą. Man svarbiausia – skaitymo malonumas. O kai rankose atsiduria minėto žanro romanas – jis tikrai garantuotas. Šįkart tai buvo Dan Brown konkurento, o gal reikėtų sakyti, kolegos, Paul Sussman romanas „Paskutinė šventyklos paslaptis“.

Paul Sussman buvo žinomas Anglijos rašytojas, žurnalistas ir archeologas. Jo, kaip žurnalisto, karjera prasidėjo žurnale „The Big Issue“. Vėliau jis tapo laisvai samdomu žurnalistu ir rašė straipsnius „The Guardian“, „The Independent“ ir kitiems garsiems laikraščiams. Jis yra dirbęs archeologinių kasinėjimų aikštelėje su komanda, kuri pirmoji ėmėsi naujų tyrimų Egipte, Karalių slėnyje nuo tada, kai 1922 m. buvo rastas Tutanchamono kapas. Gal todėl visų jo romanų pagrindinis veiksmas vyksta būtent šioje šalyje. 2002 m. jis parašė pirmąją savo knygą „Pražuvusi Kambizo kariauna“, o po trijų metų dienos šviesą išvydo „Paskutinė šventyklos paslaptis“. Autorius spėjo išleisti dar dvi knygas, kai 2012 m. gegužės 31 d. jį ištiko staigi mirtis dėl trūkusios aneurizmos.

Romano „Paskutinė šventyklos paslaptis“ pirmasis prologas nukelia skaitytoją į 70 mūsų eros metus, kuomet negailestinga romėnų armija su imperatoriumi Titu priešakyje įsiveržia į Jeruzalės miestą. Likus kelioms akimirkoms iki Jeruzalės šventyklos sugriovimo, vyriausiasis rabinas patiki berniukui žydų tautos paslaptį ir didžiausią brangenybę, kurią jis turįs saugoti iki tol, kol išvys ženklus, reiškiančius, jog pasaulis pasirengęs apie viską sužinoti. Antrajame prologe autorius pateikia vaizdelį iš 1944 m. nacių valdomos Vokietijos. Vadovaujama prižiūrėtojų, grupelė sušalusių koncentracijos stovyklos darbininkų neša didžiulę dėžę ir paslepia ją apleistoje druskų kasykloje Berchtesgadeno kalnuose.

Pagrindinis knygos veiksmas prasideda šių laikų Egipte, kur užkietėjęs rūkalius Luksoro policijos inspektorius Jusufas Chalifa, skaitytojams pažįstamas iš romano „Pražuvusi Kambizo kariauna“, kartu su savo sūneliu Karalių slėnyje apžiūrinėja senas kapavietes. Kadaise metęs archeologijos mokslus dėl ekonominį stabilumą garantavusios karjeros teisėsaugos srityje, jis vis dar domisi senosios civilizacijos paslaptimis ir pažindina su jomis savo jaunėlį. Netikėtai inspektoriui pranešama, kad netoli esančioje kapavietėje rastas negyvas vyras ir tuomet viskas prasideda.

Paaiškėja, kad miręs senukas yra viešbučio savininkas Pitas Jansenas, issimokslinęs žmogus, abejotinos kilmės senovinių Egipto radinių kolekcionierius ir be viso to – aršus antisemitas. Atlikus skrodimą paaiškėja, kad tai visai nebuvo žmogžudystė, vyrą ištiko natūrali mirtis. Tačiau, kuo labiau Chalifa gilinasi į tyrimo detales, tuo labiau jam viskas primena seną bylą, tirtą prieš penkiolika metų, kuomet buvo žiauriai nužudyta žydų kilmės moteris, Hana Šlegel. Inspektoriaus širdį vis dar slegia kaltės jausmas, kad jis padėjo pasodinti į kalėjimą galimai nekaltą žmogų.

Tuo metu Jeruzalėje policininkas Aris Ben Rojus darbo metu iš gertuvės gurkšnoja degtinę ir gedi savo mylimos sužadėtinės, kuri žuvo prieš kelis metus musulmonų organizuoto sprogdinimo metu. Jis visa savo esybe nekenčia arabų, bet yra priverstas padėti iš Egipto paskambinusiam inspektoriui Jusufui Chalifai atnaujintame Hanos Šlegel tyrime. Nors ir labai to nenorėdamas, jis imasi atlikti jam paskirtas užduotis, nes to reikalauja jo, kaip policininko, duota priesaika.

Į pasakojimą įpinama žurnalistės palestinietės Leilos Al Madani siužetinė linija. Ji pagarsėjusi atvirais straipsniais opiomis politinėmis ir religinėmis temomis, todėl palestiniečiams ji – nebijanti atskleisti tikrosios tiesos, izraeliečiams – žydų nekentėja. Grįžusi po užduoties rengiant straipsnį, jauna moteris gauna paslaptingą laišką, kuriame prašoma jos pagalbos padėti susisiekti su palestiniečių teroristų grupuotės vadeiva Al Mulatamu. Prie laiško pridėtas viduramžių kodu užšifruotas tekstas, kuriame, pasak laiško autoriaus, atskleidžiama paslaptis apie didingą lobį, galintį tapti pačiu baisiausiu ginklu prieš žydų tautą.

Iš pradžių atrodo, kad šie trys žmonės aiškinasi ir ieško skirtingų dalykų, nes romanas apima daugybę istorinių laikmečių: nuo senovės Jeruzalės, viduramžių kryžiaus žygių, Antrojo pasaulinio karo, holokausto iki šių dienų politinių ir religinių nesutarimų tarp palestiniečių ir izraeliečių, teroristinių išpuolių bei karo Gazos ruože. Be viso to, papasakojamos ir asmeninės herojų istorijos bei skaudūs praeities išgyvenimai, kurie pakreipė jų gyvenimus tam tikra linkme. Tačiau galiausiai visos detalės susidėlioja į savo vietas ir atsiskleidžia paskutinė šventyklos paslaptis.

Man visuomet smagu skaityti apie šalį, kurią jau esu aplankiusi, ir jau žinomus istorinius faktus bei matytas turistines vietas išvysti kitoje šviesoje, kai jos įpintos į išgalvotą pasakojimą. Turbūt, jei ne kelionė į Izraelį, ši knyga nebūtų užkliuvusi man už akių, bet dabar džiaugiuosi, kad taip nutiko. Nė nepajutau, kaip ją perskaičiau, atrodė, kad puslapiai verčiasi savaime. Tačiau knygos pabaiga šiek tiek nuvilianti: didžiausiais priešais buvę policijos inspektoriai, išgyvenę pavojus, tampa kone geriausiais draugais. Tačiau, kaip vėliau sužinojau, taip buvo padėti pamatai ketvirtai Paul Sussman knygai „Ozirio labirintas“, kur jie vėl susivienija tirti bendros bylos. Kita vertus, liūdnas žurnalistės Leilos Al Madani likimas ir neatsakytas klausimas, ar savižudžiui sprogdintojui pavyko atlikti savo paskutinę užduotį taikiame palestiniečių ir izraeliečių susibūrime, beveik garantuoja tai, jog knyga nesibaigia lėkštai „ilgai ir laimingai“.