Po stulbinamos „Hipnotizuotojo“ sėkmės visame pasaulyje, Lars Kepler pristato antrąją knygą – „Paganinio kontraktas“. Čia vėl pagrindinis nusikaltimų narpliotojo vaidmuo atitenka komisarui Jonui Linai. Kaip savo tinklalapyje rašo patys šio personažo kūrėjai – jis yra švediškasis Džeimsas Bondas. Jis aukštas, tylus, atkaklus ir bebaimis, vienas iš labiausiai patyrusių policijos tyrėjų. Ilgai ir kruopščiai tirdamas nusikaltimo vietą, jis geba ne tik išsiaiškinti įvykių aplinkybes, bet ir įlįsti į paties žudiko protą, todėl kiekviena žmogžudystė anksčiau ar vėliau jam atsiveria kaip knyga. Tačiau yra kai kas, ko autoriai neatskleidžia. Tiksliau kiekvienoje knygoje atskleidžia po labai nedaug, tik tam, kad sužadintų smalsumą. Jonas Lina nėra nepažeidžiamas - detektyvas kenčia nuo skausmingų migrenos priepuolių ir iškylančių prisiminimų apie praeitį.

„Paganinio kontraktas“ prasideda dviem iš pažiūros nesusijusiomis mirtimis. Jauna mergina randama dreifuojančiame laive pasodinta ant lovos pilnais plaučiais jūros vandens, bet jos drabužiai sausi. Kitą dieną savo prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima užlipti. Kyla įtarimas, jog tai visai ne savižudybė, o žmogžudystė.

Tyrimo eigoje paaiškėja keletas aplinkybių. Laive nužudyta moteris iš pradžių ten buvo ne viena. Paplaukioti Stokholmo pakrantėmis ji išplaukė kartu su savo seserimi, aktyviste, Švedijos taikos ir arbitražo bendrijos pirmininke Penelope Fernandez, ir jos vaikinu Bjornu, tačiau romantiškai nusiteikusi porelė nužudymo metu buvo krante. Visai netrukus jie supranta, kad taip pat yra žudiko taikiklyje ir vienintelis kelias – slėptis miške. Erdvaus kambario palubėje ant skalbinių virvės kabantis vyras – tai Karlas Palmkruna, generalinis Strateginių produktų inspekcijos vadovas, žmogus, priimantis galutinius sprendimus dėl švediškų ginklų gamybos ir eksporto. Komisaras Jonas Lina, apžiūrėjęs abiejų nusikaltimų vietas, iškart padaro išvadą, kad tarp šių mirčių yra ryšys.

Romane yra dvi pagrindinės siužetinės linijos: komisaras Jonas Lina, tiriantis abu nusikaltimus, ir Penelopė su Bjornu, bėgantys nuo žudiko. Taip pat įpinamas ir kitas įdomus personažas – Akselis Risenas – buvęs genialus smuiko virtuozas, jau vienuolika metų dirbantis ginkluotės ekspertu Užsienio reikalų departamente. Po netikėtos Strateginių produktų inspekcijos vadovo mirties jam patikėta užimti jo postą ir Vyriausybės kanceliarija iškart pradeda spausti jį pasirašyti leidimą plukdyti didelį ginklų krovinį į Afriką. Akselis taip pat turi savų paslapčių: neaiški priežastis, kodėl jis prieš kelis dešimtmečius nutraukė tiek daug žadančią smuikininko karjerą, ir kodėl kasnakt su juo miegoti į lovą gulasi paauglė mergaitė.

Komisaras Jonas Lina netrukus išsiaiškina, kad Penelopės seserį nužudęs žmogus yra tikras savo srities profesionalas, tylus, greitas, puikiai sugebantis paslėpti savo pėdsakus. Net ir atsidūrusi policijos saugomame bute, Penelopė nesijaučia saugi ir rami dėl savo gyvybės. Žudikas įnirtingai ieško kažkokio daikto, kuris nežinia kaip susijęs su Penelope, ir šluoja viską, kas pasitaiko jo kelyje. Net tuomet, kai knyga atskleidžia, kokio būtent daikto jis ieško, nepasidaro nei kiek aiškiau, kodėl tas daiktas toks svarbus. Bet akivaizdu, kad labai svarbus.

Originalus knygos pavadinimas yra „Paganinikontraktet” (iš švedų k. – „Paganinio kontraktas”), tačiau vertimas į anglų kalbą visai kitoks - „The Nightmare” (iš anglų k. – „Košmaras”). Iš tiesų, tiek vienas, tiek kitas pavadinimas čia puikiai tinka, nes atspindi pagrindinę knygos idėją. Turbūt geriausiai tai paaiškina ginklų magnato Rafaelio Guidžio, personažo, užvirusio visą košę šioje istorijoje, žodžiai: „Jei instrumentu grojama teisingai, galima išgirsti prarastos sielos ilgesį (...). Aš noriu priminti tą ilgesį kaskart sudarydamas kontraktą (...). Surenku partnerius, mes klausomės muzikos – to ypatingo sielvarto skambesio ir pasirašome kontraktą ore, kontraktą, siejantį mūsų troškimus ir košmarus... Štai kas yra „Paganinio kontraktas“. Už ištikimybę išpildomi didžiausi troškimai, tačiau kartą pabučiavę šio „šėtono“ ranką, jo partneriai nebeturi galimybės pasitraukti, juos pasiveja jų pačių baimės. Knygos pavadinime taip pat slypi užuomina į kalbas, kadaise sklandžiusias apie Niccolò Paganini, esą jis sapne sudaręs sutartį su pačiu velniu, mainais už talentą smuiku meistriškai išgauti garsus.

Jei lygintume Lars Kepler knygą "Hipnotizuotojas" su mano aprašytąja šiame straipsnyje, mano literatūrinį alkį detektyvams labiau patenkino pirmoji – man ji pasirodė įdomesnė, tačiau tai nei kiek nesumažino noro perskaityti likusias dvi į lietuvių kalbą išverstas knygas „Ugnies liudininkas“ ir „Smėlio žmogus“. Tikiuosi, su jomis supažindinti ir Jus.