Kasmet už svarbius pasiekimus moksle ar visuomeninėje veikloje, žmonėms ar organizacijoms skiriama Nobelio premija. Visuomet suklūstu, kai žiniasklaidoje paskelbia literatūros premijos laureatą. 2013 metais ši garbė atiteko kanadiečių rašytojai Alice Munro. Švedijos Akademija apdovanojimą skyrė už apsakymus, kuriuose vaizduojamas žmogaus būties trapumas.

Apie šią autorę rašoma, kad ji geba keliuose puslapiuose meistriškai sutalpinti visą gyvenimo istoriją. Ji labai jautriai pasakoja apie paprastus žmones, kuriems nutinka ypatingi dalykai. Užtenka vos kelių akimirkų ir visą veikėjo pasaulį aukštyn kojom apverčia koks nors atsitiktinis susitikimas, neatliktas veiksmas ar tiesiog netikėtas likimo vingis.

Pasidomėjusi šia rašytoja, panorau perskaityti kokį nors jos kūrinį. Internete ieškojau informacijos apie jos knygas, išverstas į lietuvių kalbą, ir tąsyk nieko neradau. Ir iš tiesų, iki šių metų liepos nebuvo išversta nei viena jos knyga. Deja, mano spėjimai, kad tik Nobelio literatūros premija paskatino išversti jos knygą, gali būti tiesa. O gal taip yra todėl, kad apsakymų rinkiniai nėra tokie populiarūs kaip romanai. Leidykla „Alma littera“ skaitytojams siūlo naujausią Alice Munro knygą „Dear life“ (vert. „Brangus gyvenime“), kuri, pasak pačios autorės greičiausiai bus ir paskutinis jos kūrinys.

Vis dėlto, man į rankas pirmiau pakliuvo autorės knyga „Too much happiness“. Vėl galiu padėkoti knygynui „Humanitas“, kur visada galima rasti užsienio literatūros originalo kalba. „Too much happiness“ yra dešimties apsakymų rinkinys, iš kurių apsakymas „Fictions“, mano manymu, bene geriausiai atspindi autorės sugebėjimą labai daug sutalpinti į tiek mažai.

Džoisė yra labai protinga ir išsilavinusi jauna moteris iš niūraus Ontario miestelio, ištekėjusi už Jono, universiteto pirmūno. Visų nuostabai, pora nusprendžia mesti mokslus ir kaip tikri hipiai pakeliauti po Šiaurės Ameriką ir pasinerti į kultūrinius tyrinėjimus. Vėliau jie įsikuria Britų Kolumbijos provincijoje, Kanados vakarų pakrantėje. Jonas dirba dailide, o Džoisė – mokytojauja muzikos mokykloje. Regis viskas einasi puikiai, jų santykiai geri. Tačiau viskas staiga apsiverčia aukštyn kojomis, kai Jonas pasisamdo padėjėją Edę, buvusią prostitutę, kuri neilgai trukus užima jo žmonos vietą namuose.

Iš pradžių mes pykstame ant Jono ir jo naujos mylimosios kartu su pagrindine veikėja. Tačiau Džoisės sutrypti jausmai paskatina ją keršyti. Ir ne pačiu tinkamiausiu būdu. Ji priima Edės dukrelę mokytis muzikos vien tam, kad pamokų metu galėtų smulkiai išklausinėti jos mamos ir savo vyro romano detales.

Visai netikėtai veiksmas nutrūksta ir persikelia į dabartinius laikus. Dabar Džoisė jau brandaus amžiaus moteris, ištekėjusi už turtingo vyro. Šeimos pobūvio metu savo sūnaus draugų kompanijoje ji pastebi vieną merginą – Kristę O‘Dell – kuri jai iškart nepatinka, tik Džoisė nežino, kas joje ją taip erzina – ar ta juoda trumpa suknelė, kuri labiau primena naktinius nei rūbą, tinkamą dėvėti viešumoje, ar šviesūs plaukai, blankūs ir neįsimenantys veido bruožai, ar kalbėjimo maniera. Kaip mintyse pagalvojo Džoisė, ji yra iš tų merginų, kurios gyvenimo tikslas yra priversti kitus jaustis nepatogiai. Tačiau Džoisės neapleidžia jausmas, kad tą merginą ji pažįsta. Tik iš kur? Gal ji buvo jos mokinė muzikos mokykloje?

Paaiškėja, kad Kristė O’Dell yra pradedanti, bet sėkminga rašytoja ir neseniai išleido savo apsakymų knygą. Džoisė nusiperka knygą ir jos akis užkliūva už apsakymo „Kindertotenlieder“ (kaip to paties pavadinimo Gustavo Malerio dainų ciklas). Skaitydama ji supranta, kodėl mergina jai pasirodė pažįstama. Kristė O’Dell yra ta pati, tik jau suaugusi, jos vyro meilužės duktė Kristina. Savo apsakyme mergina pasakoja savo pačios vaikystės išgyvenimus ir tai, kaip juos supranta iš dabartinės perspektyvos. Kristina nuoširdžiai mylėjo savo jauną, žavią ir dėmesingą muzikos mokytoją, o ši tik naudojosi ja, nepagalvodama apie čia niekuo dėtos mergaitės jausmus. Dabar ji įsitikinusi, kad niekam neleis savęs apgaudinėti.

Apsakymo pabaiga pakeičia situaciją dar kartą. Skaitydama toliau, Džoisė sužino, kad Kristina nebepyksta ant mokytojos. Laikas pakeitė jos jausmus ir dabar ji mano, kad jos laimė buvo tikra, nesvarbu, kokie buvo jos mokytojos motyvai būti su ja, ji patyrė meilę ir rūpestį. Čia paaiškėja gyvenimo paradoksas – vieno žmogaus laimė yra kito žmogaus nelaimė, jei mokytojos santuoka nebūtų subyrėjusi, Kristina nebūtų patyrusi to begalinio džiaugsmo pagaliau jaustis mylima.

Pagauta sentimentalios susitaikymo nuotaikos Džoisė ateina į Kristės O‘Dell knygos pristatymą ir paprašo jos pasirašyti ant knygos. Galbūt ji tikisi pasikalbėti apie šį apsakymą, apie jų abiejų bendrą praeitį, tačiau mergina jos neatpažįsta ir atrodo, kad šią istoriją ji nustūmė užmarštin iškart po to, kai užrašė popieriuje. Paskutiniu sakiniu Alisa Munro suteikia vidinę ramybę pagrindinei herojei: „Tai kada nors bus tik juokinga istorija, kurią ji visiems pasakos. Ji nei kiek tuo nesistebėtų.“