Čekų dramaturgas ir rašytojas Milanas Kundera (g. 1929 m.) atradimu man tapo praėjusių metų vasarą, kai draugė pasiūlė perskaityti jo kūrybos viršūne laikomą kūrinį „Nepakeliama būties lengvybė“. Perskaičiau. Patiko. Tada prasidėjo savotiškas autoriaus kūrybos sekimas – ne kas, o kaip parašyta, pasakyta, kokia mintis įterpta tarp eilučių. Tačiau yra ir kita medalio pusė – imant vieną M. Kunderos knygą po kitos, skaitytojas gali įklimpti į kunderiško pasakojimo stiliaus liūną ir nebematyti kiekvienos knygos išskirtinumo.

Romanas „Nežinomybė“ (pranc. Lʾignorance, 2000) tapo jaukiu, bet toli gražu nebanaliu skaitiniu savaitgaliui. Pirmas, ir turiu pastebėti, kad klaidingas, įspūdis, jog knyga, nedidelė apimtimi, greitai leisis būti perskaityta, tačiau visi nuopelnai iš tiesų tenka virtuoziškai Kunderos plunksnai, jo lengvai, įtraukiančiai ir lakoniškai rašymo manierai.

Ši autoriaus knyga, ko gero, man paliko didžiausią įspūdį, žinoma, po kelių favoritėmis tapusių novelių iš jo pirmojo skaitytojų pripažinto literatūrinio kūrinio „Juokingos meilės“. „Nežinomybė“ – tai romanas apie, anot M. Kunderos, Didįjį Sugrįžimą, sugrįžimą į gimtinę po dvidešimties metų gyvenimo emigracijoje. Knygos pagrindiniai veikėjai – Irena ir Žozefas – čekai, išvykę gyventi svetur, viena į Prancūziją, kitas į Daniją, kuomet 1968 metais čekų tauta ėmė kaip niekad garsiai ir solidariai bruzdėti prieš komunistinį režimą šalyje, tačiau Prahos pavasario tautinį judėjimą greitai išvaikė tais pat metais sovietų vykdyta invazija į buvusią Čekoslovakiją. O gyvenimas nesustoja, eina dvi dešimtis metų svetur.

Žlugus okupaciniam režimui, Irena ir Žozefas nutaria grįžti į Čekiją, prisiminimų pagražintą Prahą. Tačiau ar sugrįžimas yra įmanomas? Ar įmanoma grįžti į prarastą laiką? Juolab kai herojai su kiekviena praeities, kuri vienintelė juos tejungia su Čekijoje likusiais gyventi draugais ir artimaisiais, akistata pradeda jausti tapatumo krizę, nebežino, kas jie patys esą ir kur iš tikrųjų yra jų namai, nors tremtyje savo tapatybe neabejoję ir supratę save čekais. Visgi knygos pabaigoje lyg ir apsisprendžiama, kad nebe Čekijoje, ne atvirukinėje Prahoje yra namai. Čia jie niekam nebereikalingi.

Subyrėjus „geležinei uždangai“, emigrantai nustoja dominti iš komunizmo ir okupantų gniaužtų išsilaisvinusiose šalyse gyvenančius draugus bei šeimos narius, o tie prabėgę dešimtmečiai jau seniai pastatę naują – abejingumo –sieną tarp gyvenusių svetur ir čia, už „uždangos“. Nebėra saito, artimo ryšio, kuris jungtų – panašu, kad laikas ir aplinkybės jį sunaikino.

Knygoje autorius pateikia ir paralelių į mitologinę praeitį – Uliso kelionę pas brangiąją Penelopę, norą sugrįžti į mylimą žemę Itakę, kur jo turėtų laukti jam brangūs žmonės. Tačiau, užuot laukę, jie jo neatpažįsta. M. Kunderos emigranto išgyvenimų sugretinimas su mitologinio veikėjo patirtimi šią kelionę – po ilgų gyvenimo metų tremtyje grįžimą į Tėvynę – leidžia suprasti kiek dvasios pastangų kainuoja šis žygdarbis. Akivaizdu, kad nemažai!

Romane „Nežinomybė“ apstu aliuzijų į paties M. Kunderos gyvenimą, todėl romaną galima vadinti iš dalies biografiniu, tai skaitytojui suteikia savotišką istorijos apčiuopiamumo pojūtį. Mat pats Kundera priklausė Prahos pavasario pasipriešinimo judėjimui, už ką 1970 metais rašytojui buvo uždrausta leisti knygas. 1975 metais rašytojas tampa profesoriumi Rennes universitete ir išsikrausto gyventi į Prancūziją, Paryžių, kur iki dabar gyvena su žmona.

„Nežinomybė“ daug temų gvildenanti knyga, kurioje susipina gyvi 1968-ųjų įvykiai, istorinis kontekstas, piešiami įtaigūs ir įvairialypiai veikėjų charakteriai, eskaluojama emigracijos, tremties tema, žmogaus sugrįžimo į gimtinę tragizmas, santykių ir būties įkalinimas laike, gyvenimas prisiminimais, nostalgiją ir šaknų praradimas, vidinė žmogaus drama, vyro ir moters santykiai, aplink slankiojantis vienatvės šešėlis, susvetimėjimas ir nesikalbėjimas tarpusavyje, autoriaus meistriškas praeities-dabarties įvykių sugretinimas. Ir tai tik nedidelė dalis tų dalykų, kurie šią M. Kunderos knygą leidžia suvokti kaip gilių išgyvenimų, laiko padiktuotų taisyklių ir jų išprovokuotos neteisybės atspindį, kuriame žmogus tėra nedidelis sraigtas milžiniškame svetimos dabarties mechanizme.

M. Kunderos fanų dėmesiui, įdomus britų rašytojo, knygos „Atpirkimas“ autoriaus Iano McEwano interviu su M. Kundera, publikuotą naujienų portale www.bernardinai.lt.