Čia lėčiau, čia skubriau klaviatūra lakstančių pirštų keliamas tarškesys, monotoniškas oro kondicionierių burzgimas, visą erdvę apraizgęs kavos aromatas, skubantys žingsniai, barbenimas pirštu į stalą, enciklopedijos verčiamų lapų šnaresys, kartas nuo karto pertraukiamas ne itin subtilaus paspjaudymo į rodomąjį pirštą, kad geriau verstųsi puslapis... Sveiki atvykę į redakciją, kurioje dirba „netobulieji“ – žurnalistai, redaktoriai, kalbos sargai ir ekonomistai – puikiai savo darbą išmanantys žodžio meistrai, kurie kartais irgi susimauna.

Už redakcijos lango – triukšminga Romos Vitorijo Emanuelio II gatvė, kurioje jau daugiau nei pusę amžiaus gyvuoja laikraštis, leidžiamas anglų kalba ir kasdien turįs ką pasakyti skaitytojui, gyvenančiam tarp Azijos ir Amerikos, tarp Paryžiaus ir Kairo. Tačiau laikraštis turi vieną neišsprendžiamą problemą, maža to, kad jo skaitomumas sparčiai krenta (tiesa ta, kad laikraštį skaičiusių senjorų gretos kasdien vis menkesnės), tiražas mažėja ne dienom, o valandom, tenka atleisti puikius darbuotojus, finansavimas pakibęs ant plauko... Mat laikraštis po jo įsteigėjo Sairo Oto mirties 1960-aisiais jo brolio Čarlzo pastangomis tapo lyg ir paminklu mirusiam broliui, nes laikraščio valdybos vairą į savo rankas perėmęs Čarlzas Otas nutarė, kad laikraštis visada bus leidžiamas popieriniu formatu bei su pajuodintu jo įsteigėjo vardu ir pavarde atitinkamoje pirmojo puslapio vietoje. Jau tada dienraštis pradėjo merdėti ir pamažu laukti savo saulėlydžio.  

Taigi problema, kuri XXI amžiuje reiškė išspyrimą iš rinkos, jei nesusigyvensi su laikmečiu ir jo technologine pažanga, buvo vilkinamas laikraščio internetinis puslapis. Tiesa, tik dabar rašant šias eilutes, susivokiau, kad visame romane nei viename puslapyje šiam laikraščiui autorius pavadinimo taip ir nedavė.

Tomas Rachmanas – žurnalistas, 1974 metais gimęs Londone (D. Britanija), bet užaugęs Vankuveryje (Kanada). Kalbant apie autoriaus kilmę, viename interviu T. Rachmanas patvirtina, kad jo senelis iš tėčio pusės kilęs iš Plungės žydų. Tad jau vien vardan to lietuvišką savimeilę paglostančio jausmo, kad kažkuo pasauliui nusipelnęs užsienietis turi lietuviškų šaknų, o pasaulyje yra galbūt šiek tiek daugiau lietuviško kraujo turinčių ainių nei tie apdainuoti trys milijonai, galima lenkti pirštus ir skaičiuoti šiuos „grynuolius“: Jungtinės Karalystės monarchė Elžbieta II, Oskaro statulėlę už filmą „Artistas“ pelnęs prancūzų režisierius Michelis Hazanavičius, Amerikos rašytoja Rūta Šepetys, pasauliui padovanojusi knygą „Tarp pilkų debesų“, a. a. aktorius Charlesas Bronsonas, po sunkios vaikystės ir paauglystės visgi susikūręs ateitį tokią, kokios pats norėjo... Va taip ir lenki tuos pirštus, štai turime dar vieną sąrašo papildymui – knyga „Netobulieji“ debiutavusį rašytoją bei žurnalistą.

T. Rachmanas baigęs Kolumbijos žurnalistikos mokyklą, dirbo užsienio korespondentu Romoje įsteigtoje naujienų agentūroje „Associated Press“, siuntė reportažus iš Japonijos, Pietų Korėjos, Turkijos, Egipto. 2006-2008 metais dirbo „International Herald Tribune“ redaktoriumi Paryžiuje. Dabar tebegyvena Romoje. Viename interviu su lietuvių žurnalistais knygos „Netobulieji“ autorius prisipažino, kad visgi jam lengviau rašyti negrožinę literatūrą. „Pasaulis yra čia pat ir tau tereikia jį nusakyti. Kai imiesi fikcijos, pirmiausia turi susikurti pasaulį ir tik tada jį aprašyti”,- lietuviškajam „IQ. The Economist” teigė žurnalistas.

Kas vis tik dirba toje redakcijoje? Kas tie netobulieji, kurie klysdami ir protingai pasimokydami iš savo klaidų kaskart priartėja prie teisės vadintis savo srities profesionalu? Žinoma, ne visi. Yra tokių, kurie mėgsta kišti pagalius į ratus kitiems, bet tokie jau atitinkamai turi ir reputaciją tarp kolegų.

Redakcijos vairas patikėtas moters rankoms. Ketlina Solson – vyriausioji laikraščio redaktorė, dėl profesinės karjeros paaukojusi meilę, palikusi gimtąjį miestą, ištekėjusi už vyro, kuris pastaruoju metu partnerio pozicijas išmainė į namų šeimininkės pareigas, ko gero, mieganti su savo „Blackberry“ telefonu, nors visgi stipri ir protinga moteris. Ketlinos dešinioji ranka – Kreigas Menzis, pusamžis naujienų redaktorius, redakcijoje pirmasis įjungiantis fluorescentinių lempų apšvietimą ir paskutinysis jas išjungiantis, svajojantis išrasti kažką nepakartojamo ir tai užpatentuoti, gyvenantis su už jį gerokai jaunesne gražuole Anika ir niekaip nesugebantis išreikšti savo jausmų mylimai moteriai, tačiau sužinojęs apie Anikos neištikimybę jausmus parodo labai išraiškingai – išgrūda šią damutę pro duris. Vėliau gailisi, bet per vėlu, ji pasirenka meilužį. Tarsi rakštis pauodegy atsakingasis sekretorius Hermanas Koenas kiekvieną išplūsta už rašybos ar kalbos kultūros klaidas, geriausias jų surinkdamas ir kas mėnesį išspausdindamas savo naujienlaiškyje, pavadinimu Biblija. Jo darbo kabinetas nuo grindų iki lubų skendi enciklopedijų tomuose, tačiau grįžęs namo iš priekabaus ir smulkmeniško, jis tampa nuolankiu ir mylinčiu vyru bei geru draugu, entuziastingai skatinančiu pas jį viešintį bičiulį Džimį pagaliau parašyti knygą, o draugas to darbo niekada net nepradės...

Redakcijoje dirba ir Artūras Gopalas, žurnalistas, jau ne pirmus metus rašantis nekrologus ar rengiantis žaidimų skyrelį „Mįslė keturgyslė“, vieno savo interviu, reikalingo būsimam pašnekovės nekrologui parašyti, metu jis sužino apie savo dukrelės Pupos mirtį, tragedija sukausto tiek profesinį, tiek asmeninį Artūro gyvenimą, tačiau grįžus į darbą, jam tenka interviu užbaigti. Šis interviu jam uždirba kultūros redaktoriaus kėdę. Laikraštyje dar dirba kalbos redaktorių kvartetas, šiek tiek paranojiška Rubė Zaga, už atleidimą iš darbo vyriausią finansininkę Ebę Pinolą buvęs kalbos redaktorius Deivas Belingas nubaudžia savaip, įžūliai ir šaltakraujiškai.

T. Rachmano knygoje sutiksime  vienuolika redakcijoje plušančių darbuotojų portretų, jie labai spalvingi, jų kontūrai ryškūs, jie  – labai įvairiapusiškos, dinamiškos, skirtingų charakterių asmenybės. Tačiau nepaisant to, kad pasakojimą sudaro ištraukos iš laikraštyje dirbančių žmonių gyvenimo bei profesinės kasdienybės, yra ir dvyliktasis personažas. Tai  – pats laikraštis, apie kurį pasakojama kiekvieno veikėjo skyriuje, nuo laikraščio įsteigimo iki jo žlugimo. O kas būtų atspėjęs, kad šis anglų kalba leistas laikraštis atsirado iš steigėjo S. Oto meilės moteriai, pirmajai redaktorei..?

Puikiai sukonstruotas romanas, kuriame rašytojas sugeba nustebinti išlaikydamas skaitytojo dėmesį kiekviename skyriuje ir savo pasakojimu įtraukiantis iki paskutinio taško.