Kai 2012 metais internete pasklido filmo „Moteris juodais drabužiais“ anonsas ir pamačiau, kad ten vaidina man iki šiol sentimentus keliantis Daniel Radcliffe, žinomas dėl Hario Poterio vaidmens, nusprendžiau būtinai jį pažiūrėti. Nepasigailėjau, man išties labai patiko. O gal taip buvo dėl to, kad aš truputį šališka aktoriaus atžvilgiu, o ir šiurpą keliantys filmai mane keistai traukia, kad ir kaip baisu būtų juos žiūrėti.

Kiek vėliau sužinojau, kad tai yra britų rašytojos Susan Hill 1983 metais išleistos to paties pavadinimo knygos ekranizacija. Mano nusivylimui – neišversta į lietuvių kalbą ir sunkiai randama knygynų lentynose. Tačiau, kas ieško, tas randa. Knygynas „Humanitas“ atsiuntė ją dėl manęs net iš Didžiosios Britanijos. Siuntinio laukiau kelias savaites, bet buvo verta. Šiek tiek nustebino, kad knygelė labai plona, tačiau dėmesį prikaustė nuo pat pirmo iki paskutinio, 160-ojo, puslapio.

Vėlų Kūčių vakarą, Artūras Kipsas, į pensiją išėjęs advokatas, ilsisi priešais jaukiai spragsintį židinį, apsuptas savo keturių įvaikių ir mylinčios žmonos Esmės. Laikydamiesi šventinės tradicijos, vienas po kito jie pradeda pasakoti siaubo istorijas. Galiausiai, visi pradeda prašyti senuko, kad ir jis papasakotų ką nors šiurpaus. Pyktelėjęs dėl tokio prašymo, jis mesteli, kad apgailestauja visus nuvilsiąs, bet nežinąs jokios istorijos, ir išeina iš kambario. Tačiau jis žino vieną istoriją. Istoriją, kuri iš tiesų nutiko jam pačiam. Artūras prisiekia sau, kad užrašys ją popieriuje, tačiau jos neišvys niekieno kito akys, ir imasi plunksnos.

Prieš daugelį metų, kai Artūras Kipsas dirbo jaunesniuoju teisininku pas poną Bentlį, jis buvo išsiųstas į mažą miestelį Jungtinės Karalystės šiaurės rytų pakrantėje, Crythin Gifford, kad sudalyvautų ponios Alisos Drablou laidotuvėse. Velionė buvo senyvo amžiaus našlė, kuri gyveno nuošaliame Ungurių pelkės name (Eel Marsh House) visiškai viena ir atsiskyrusi. Namas įsikūręs Devynių gyvybių pylimo (Nine Lives Causeway) gale ir per potvynį vandens visiškai atskiriamas nuo kaimelio. Tuomet aplink tyvuliuoja vien klampios pelkės ir pakyla tirštas rūkas. Šis namas tampa Artūro prieglobsčiu, kol tvarkomi paveldėjimo reikalai. Ten jis gali ramiai nagrinėti našlės dokumentus ir laiškus. Kompaniją jam palaiko nedidelis šuo Voras. Iš pradžių jaunuolis liūdi, kuriam laikui palikdamas savo sužadėtinę Stelą, bet džiaugiasi, kad galės pailsėti nuo Londono šurmulio.

Per ponios Alisos Drablou laidotuves Artūras pamato paslaptingą moterį, apsirengusią juodais drabužiais. Vaikiną išgąsdina jos tamsios akys ir sudarkytas papilkėjęs veidas, kurį ji slepia po šydu. Po keletos dienų, naršydamas po velionės dokumentus, jaunasis teisininkas name išgirsta keistus ir nepaaiškinamus garsus – supamosios kėdės dunksėjimą antrame aukšte, per pelkę važiuojančios karietos bildesį, vaiko ir moters verksmą. Vėliau, netoli namų esančiose kapinaitėse, jis vėl išvysta vaikščiojant moterį juodais drabužiais. Kai Artūras pradeda apie ją klausinėti vietos gyventojų, jie visi vengia atsakyti, nors akivaizdu, kad visi žino, kas ji.

Galiausiai paaiškėja, kad prieš kelis dešimtmečius ponios Alisos Drablou sesuo Dženeta Hamfri pagimdė berniuką, tačiau buvo neištekėjusi, todėl šeima ją privertė atiduoti sūnų seseriai. Ponia Drablou su vyru įsivaikino Natanielį ir uždraudė Dženetai kada nors pasakyti jam apie savo tikrąjį ryšį. Dženeta metams išvyko iš miestelio, tačiau sugrįžo atgal, supratusi, kad negali gyventi be Natanielio. Ji susitarė su Alisa, kad galės pasilikti Ungurių pelkės name, jei laikys paslaptį.

Vieną dieną, kai Natanielis su aukle važiavo namo iš miestelio, juos užklupo potvynio banga ir visa karieta kartu su žmonėmis nuskendo klampioje pelkėje. Žirgas nepajėgė ištempti krovinio ant kietos žemės. Visa tai per namų langą matė pati Dženeta, tačiau ji nieko negalėjo padaryti, tik bejėgiškai stebėti, kaip miršta jos sūnus. Sielvarto palaužta moteris suserga baisia liga, nuo kurios visas kūnas tampa žaizdotas, ir po kelerių metų miršta. Tačiau jos nerami siela lieka miestelyje vaidentis kaip Moteris juodais drabužiais. Pasak vietinių gyventojų pasakojimų, pamatyti Moterį juodais drabužiais reiškia, kad netrukus miestelyje mirs vaikas.

Sutvarkęs ponios Alisos Drablou paveldėjimo reikalus, Artūras nustumia užmarštin šiurpius patyrimus nuošaliame name, grįžta į Londoną, veda savo sužadėtinę Stelą ir susilaukia sūnaus. Tačiau prisiminkime mano pasakojimo pradžią – Artūras Kipsas ilsisi priešais židinį, apsuptas savo keturių įvaikių ir žmonos Esmės. Tai kas gi nutiko Stelai ir jų sūnui? Nejaugi Moters juodais drabužiais kerštas atsivijo Artūrą net iki Londono? Knyga baigiasi žodžiais: Jie prašė manęs papasakoti istoriją. Papasakojau. Gana.“