„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“, – japonų rašytojas, postmodernistinės literatūros kūrėjas, Haruki Murakami šį per amžius nesenstantį klausimą ir vėl, ignoruodamas laiko matmenį, užduoda skaitytojui knygoje „Mylimoji Sputnik“.

Ko gero, tai viena iš nedaugelio perskaitytų knygų, kuri palieka nepatogumo jausmą. Na, žinote, kai užverti paskutinį puslapį ir jautiesi šiek tiek apgautas, nes autoriaus galbūt palikta per daug vietos skaitytojo fantazijai ir interpretacijai. Visgi verta pagirti H. Murakami už šitokį pasitikėjimą savo auditorija! Tačiau grįžtu prie savęs ir šios knygos pabaigos – turiu pripažinti, kad negaliu užtikrintai pasakyti, kaip visgi istorija baigėsi, tai yra realybe ar fantazija, sapnu? Beje, „Mylimoji Sputnik“ – pirmoji mano pažintis su H. Murakamiu.

Bet pradėkime nuo pradžių. Nuo siužeto. „Mylimoji Sputnik“ – tai pasakojimas apie meilę, apie vyro, kurio lūpomis ir pasakojama istorija, meilę moteriai, vardu Sumirė, ir apie Sumirės meilę. Jos meilę rašymui ir... kitai moteriai, vyresniai už ją septyniolika metų. Šio painaus jausmų tinklo epicentre glūdi kitas žmogaus jausmas – vienišumas, kurį knygoje, regis, gali net apčiuopti kaip atskirą personažą. Likau sužavėta rašytojo minties apie žemės palydovus, apie jų santykį. Palydovai erdvėje susitinka tam, kad išsiskirtų.

Idėją apie Žemės palydovus išsako knygos herojus K. (deja, visi pasigenda jo tikrojo ir pilno vardo, jis teturi vardo inicialą): „Aš užsimerkiau, ištempiau ausis ir galvojau apie vien Žemės traukos saito palaikomus, nepaliaujamai dangumi besisukančius Sputniko palikuonis. It vienišos metalinės sielos nekliudomai skriedami kosmoso tamsoje, jie atsitiktinai susitinka, prasilenkia ir visiems laikams išsiskiria. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais.“

H. Murakamio „Mylimoji Sputnik“ kartu yra ir pasakojimas apie pirmus kartus. Štai pagrindinė herojė Sumirė, jauna mergina, siekianti tapti rašytoja ir dėl šio savo siekio metusi studijas, pirmą kartą per savo 22 gyvenimo metus patiria seksualinį potraukį, kurio objektas –ištekėjusi moteris – Miu – kone beveik Sumirei tinkanti į motinas. Tačiau tai knyga ir apie praradimus: viena herojė netenka įkvėpimo  rašyti, o kita jau yra praradusi kūnišką trauką dėl vieno atsitikimo Šveicarijoje, kuomet buvo palikta Velnio rate nakčiai.

Pasakojimas įsibėgėja, rutuliojantis santykiams tarp Miū ir Sumirės. Mat Miū įdarbina Sumirę pas save, o jaunai merginai šis darbas tampa rimta paskata gražiau ir rafinuočiau rengtis, išmokti kalbų, mesti rūkyti ar net pakeisti gyvenamąją vietą. Tačiau draugas, kuriam nuolat Sumirė mėgsta paskambinti nakčia, ir ryšys su juo pernelyg nepakinta. Bent iš Sumirės pusės. Iki tol, kol bekeliaujant su Miū darbo reikalais po Europą, Sumirė, iš esmės atstumta Miū kaip partnerė, dingsta Graikijos saloje. Kaip dūmas.

Sumirės dingimas savaitei suburia draugėn lyg ir du savotiškus priešus: K. ir Miū. Per šį laiką, praleistą kartu, Miū papasakoja ir savo gyvenimo nuotrupų. Viena iš istorijų apie tai, kaip Miū per vieną naktį pražilo, nors buvo dar jauna moteris.

K. grįžus į Japoniją, gyvenimas be Sumirės ne toks pat, tačiau jis nesustoja ir tęsiasi su naujomis bėdomis, naujais sprendimais ir naujais santykiais. Tačiau naktinis Sumirės skambutis tarsi perkūnas iš giedro dangaus įelektrina pasakojimo atmosferą. Imi dvejoti, ar tas skambutis pasakotojo sapnas,ar visgi tai realybė. Ir, nepaisant užversto paskutinio puslapio, tebelieki knygoje tarsi pametęs kelio kryptį.

H. Murakami – pokario Japonijoje, 1949 metų sausio 12 d., Kiote, gimęs rašytojas, nuo paauglystės palinkęs į literatūrinius vakarus. Domėjosi amerikiečių Kurto Vonneguto bei Richardo Brautigano kūriniais. Ko gero, ne šiaip sau ir knygoje „Mylimoji Sputnik“ vietos skiriama J. Keruako kūrybai bei įdomus bitnikų supainiojimas, pavadinant juos sputnikais (Miū ir Sumirės pirmasis dialogas).

Abu H. Murakami tėvai mokėsi japonų literatūros, tad ir tėvų įtakos būta. H. Murakami kūriniai pripažinti pasaulio literatūros kritikų, taip pat rašytojas yar pelnęs jau šeštąjį Kafkos prizą už romaną „Kafka pakrantėje“.