Jei paklaustumėte, kokia mano mėgstamiausia knyga, neabejodama atsakyčiau, jog tai yra Ian McEwan „Atpirkimas“ (aišku, greta jos visada bus Haris Poteris, tačiau šis straipsnis ne apie tai). Ian McEwan yra anglų rašytojas ir scenaristas. 2008 m. britų dienraštis „The Times“ įtraukė jį į geriausių britų rašytojų nuo 1945 metų penkiasdešimtuką. Savo karjerą jis pradėjo rašydamas gotikinius apsakymus, kurie pelnė jam „Ian Macabre“ (baisiojo, makabriškojo Iano) pravardę. 1997 metais I. McEwan išleido romaną „Tvari meilė“, kuris vėliau buvo sėkmingai ekranizuotas. „Amsterdamas“ 1998 metais pelnė šiam rašytojui Bukerio premiją. Pagaliau 2001 metais buvo išleistas „Atpirkimas“, kuris tapo scenarijumi to paties pavadinimo Oskarą laimėjusiam filmui su Keira Knightley ir James McAvoy.

Romaną „Atpirkimas“ sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje aprašoma viena karšta vasaros diena 1935 metais. Trylikametė Brioni Teilis per savo kambario langą pamato vyresnę seserį Sesiliją, kuri tik su apatiniais ir visa kiaurai permirkusi stovi ant fontano krašto. Nuo jos akių nenuleidžia namų tvarkytojos sūnus Robis, stovintis greta. Kiek vėliau skaitytojams papasakojama, kas iš tiesų ten įvyko. Robis norėjo padėti Sesilijai pasemti iš fontano vandens, mergina tvirtai laikėsi įsikibusi vazos ir po nedidelių grumtynių ši suskilo. Keletas dalių nukrito į fontaną, o Sesilija, įkarščio pagauta, nusimetė drabužius ir šoko į vandenį jų ištraukti, palikdama Robį stovėti be žado. Mažoji Brioni pamatė tik sceną, kuri nutiko po to ir nesuprantamas dviejų jaunų žmonių elgesys pasėjo joje nerimą.

Į Teilisų namus paviešėti atvyksta pusseserė Lola su broliukais dvyniais. Brioni, save atradusi literatūroje, ruošia vaidinimą pagal savo pačios parašytą pjesę „Arabelos kančios“. Šio spektaklio pagrindine heroje, be abejonės, turėjo būti pati autorė, tačiau, taip jau nutiko, kad vaidmuo atiteko Lolai. Negalėdama susitaikyti su tuo, kad nebėra padėties šeimininkė, Brioni suplėšo spektaklio plakatą ir supykusi išeina pabūti vienumoje, su savo mintimis.

Kiek vėliau, ruošdamasis į Teilisų namus vakarienės, Robis nusprendžia parašyti laišką Sesilijai, norėdamas atsiprašyti už dieną įvykusį nesusipratimą. Tačiau nukrypsta į seksualines fantazijas ir parašo visai kitokio turinio raštelį. Deja, per vėlai supranta, kad voke, kurį paprašė Brioni perduoti seseriai, jis įdėjo ne tą laišką. Žinoma, smalsumo vedama, paauglė perskaito raštelį ir jo turinys dar labiau pakursto mintį, kad Robis turi nedorų kėslų jos sesers atžvilgiu. Iš tiesų Sesilija ir Robis visuomet puoselėjo vienas kitam romantiškus jausmus, tik šie niekada nebuvo išsiveržę į paviršių. Niekada iki šios dienos.

Prieš pat vakarienę nutinka dar kai kas: Brioni netyčia užklumpa Sesiliją ir Robį Teilisų namų bibliotekoje besimylinčius. O kai tą patį vakarą iš namų maištaudami pabėga dvynukai ir visa šeima pakrinka po apylinkes jų ieškoti, Brioni nakties tamsoje pamato, kaip kažkoks vyras pabėga, palikdamas ant žemės gulinčią išniekintą Lolą. Tai galutinai įtikina ją, kad Robis – iškrypėlis ir prievartautojas, pasikėsinęs ne tik į jos seserį, bet ir į paauglę pusseserę. Brioni pasiryžta visiems atskleisti tikrąją tiesą apie šeimos globotinį ir tai padaro. Robį uždaro į kalėjimą, o po ketverių metų, prasidėjus karui, jis išsiunčiamas į frontą Prancūzijoje.

Apie tai – antroji knygos dalis. Robis, kartu su dviem bendražygiais, keliauja Lamanšo sąsiaurio link, kur bus parplukdytas namo. Nors jo šone didžiulė žaizda, viltis, grįžus namo įtikinti Brioni pakeisti savo parodymus ir pagaliau būti kartu su mylimąja, ir jos laiškai veda jį į priekį. Robis, bandydamas suprasti mergaitės žiaurumą, prisimena vieną nutikimą, kai ši, būdama vos dešimtmetė, prisipažino jį įsimylėjusi.

Trečioje dalyje sužinome, jog Brioni, užuot studijavusi, dirba ligoninėje ir slaugo fronte sunkiai sužalotus kareivius. Tai jos būdas išpirkti savo kaltę, nes Robį ji apkaltino neteisingai ir tai žinojo nuo pat pradžių, tik buvo pernelyg įsijautusi į savo pačios susikurtą įvykių versiją. Čia aprašomas ir Brioni susitikimas su pagaliau kartu laimingai gyvenančiais Sesilija ir Robiu.

Nenoriu atskleisti atomazgos šios knygos neskaičiusiems – visos detalės paaiškėja ketvirtoje dalyje.

Pabaigai noriu pasakyti, kad priežastis, kodėl ši knyga man aukštai iškilo virš daugelio kitų, slypi paskutiniuose jos puslapiuose. Paaiškėjusi tiesa sukrėtė mane iki ašarų ir sužadino daug minčių – kokia visgi beviltiška, liūdna ir kartu labai graži ši meilės istorija. Ir koks beprasmis ir kvailas, bet toks visa griaunantis pavydo sužadintas mergaitės poelgis. Romaną perskaičiau du kartus, ir abu kartus jis paliko man neišdildomą įspūdį. Esu įsitikinusi, kad ateis laikas, kai ir vėl paimsiu jį į rankas.