Jodi Picoult „Devyniolika minučių“ gavau iš draugės dovanų prieš keletą metų. Apie šią amerikiečių rašytoją žinojau tik tiek, kad ji parašė pasaulinio susidomėjimo sulaukusį bestselerį „Mano sesers globėjas“, kuris netrukus buvo ekranizuotas. Sužavėta „Devyniolikos minučių“ perskaičiau ir „Mano sesers globėją“ bei knygą „Nykstantys pavidalai“, tačiau pirmoji knyga paliko man didžiausią įspūdį. Gal dėl to, kad buvo pirmoji, o gal todėl kad kitos pasirodė sukurptos pagal labai panašų modelį: knygos herojų gyvenimą sudrumsčia koks nors sukrečiantis įvykis, o tada vyksta teismo procesas. Kaip tyčia vienas iš pagrindinių herojų būna kokios nors srities juristas (teisėja, advokatas, buvusi, bet dabar nepraktikuojanti teisininkė). Šiuo metu į lietuvių kalbą išversta septyniolika šios autorės knygų.

Mažame Sterlingo miestelyje, Niu Hempšyre, gyvenimas teka įprasta vaga, kol jo nesudrebina vienas kraupus įvykis vietos vidurinėje mokykloje. Automobilių stovėjimo aikštelėje šalia mokyklos nugriaudėja sprogimas. Pasirodo, automobilis, po kuriuo buvo padėtas sprogmuo, priklauso populiariausiam mokyklos vaikinui, gražuoliui sportininkui Matui Roistonui. Tačiau šis sprogimas skirtas tik nukreipti dėmesį nuo pagrindinio veiksmo. Netrukus mokykloje pasigirsta ginklo šūviai. Kai vienintelis miestelio policijos detektyvas atvyksta į įvykio vietą, paaiškėja, kad Piteris Hautonas, nužudęs dešimt žmonių ir sužeidęs devyniolika, yra šios mokyklos mokinys. Šaudytoją suranda sporto salės persirengimo kambaryje, kur jis užbaigė paskutinės savo aukos, Mato Roistono, gyvenimą. Vaikinas yra vienintelė auka, į kurį buvo šauta dukart. Greta rasta jo mergina Džouzė Kormjer, labai išsigandusi, tačiau visiškai nenukentėjusi.

Kaip rašoma knygos įžangoje, per devyniolika minučių galima nušienauti veją prie namų, nusidažyti plaukus arba iškepti sklindžių, sulankstyti šeimos skalbinius arba užplombuoti dantį. Per devyniolika minučių galima sustabdyti pasaulį arba tiesiog nušokti nuo jo krašto į bedugnę. Per devyniolika minučių taip pat galima atkeršyti... Tačiau už ką keršijo Piteris Hautonas?

Kai buvo jaunesni, Piteris ir Džouzė buvo labai artimi draugai. Džouzė dažnai užstodavo Piterį, kai mokykloje iš jo šaipydavosi kiti vaikai. Tačiau, laikui bėgant, jų keliai išsiskyrė. Džouzei pradėjus bendrauti su populiarių mokyklos mokinių grupele, ji ėmė varžytis Piterio draugijos ir jai buvo gėda, kai kiti pamatydavo ją su juo kalbantis.

Dešimtoje klasėje Džouzė pradeda susitikinėti su populiariu mokyklos sportininku Matu Roistonu. Jis mėgaujasi su savo draugeliais kasdien šaipydamasis iš Piterio, vadindamas jį išgama, pydaru, taip netgi sukeldamas jam abejonių dėl savo lytinės orientacijos. Kartą, Piteriui užkalbinus Džouzę po pamokų, Matas iškelia sceną, sumuša jį ir palieka pažemintą priešais mokyklos įėjimą. Nenorėdama dar labiau supykdyti savo įsiutusio vaikino, Džouzė nueina kartu su juo.

Jei šito būtų negana, Piteris buvo nelaimingas ir atstumtas savo paties namuose. Vyresnėlis Džojus, puikus mokinys, sportininkas, populiarus mokykloje ir tėvų numylėtinis, siekdamas nesuteršti savo gero vardo, pats prisidėdavo prie brolio patyčių. Buvo net išgalvojęs istoriją, esą Piteris nėra tikras jo brolis ir iš tiesų jo tėvai jį įsivaikino. Deja, Džojus žūsta autoavarijoje, o jo tėvai taip ir nesusitaiko su netektimi. Nevykėlis Piteris, tarsi koks pasišaipymas, gyvas, o šaunusis Džojus – palaidotas šešios pėdos po žeme.

Likus mėnesiui iki šaudymo mokykloje, Piteris supranta, kad jaučia Džouzei daugiau nei draugiškus jausmus ir išsiunčia jai meilės prisipažinimą elektroniniu paštu. O, kad jis būtų žinojęs, kokią klaidą padarė. Džouzės draugė Kortnė Ignasijo netyčia perskaito jo laišką pirma ir suorganizuoja, kad šį laišką pamatytų visa mokykla. Vėliau įtikina Piterį, kad jis taip pat patinka Džouzei, todėl šis ryžtasi per pietų pertrauką pasiūlyti jai kartu papietauti. Matas tyliai apeina jį iš nugaros ir nutraukia kelnes iki pat kulkšnių, apnuogina ir pažemina jį visos valgyklos akivaizdoje.

Knygoje atsiskleidžia keletas kitų siužetinių linijų, kurios padeda suvokti visų įvykių priežastis: sudėtingi Džouzės ir jos vienišos mamos Aleksės santykiai, Aleksės vidinė kova tarp buvimo mama ir teisėja, Piterio įsitraukimas į kompiuterinių žaidimų pasaulį, siekiant pabėgti nuo skaudžios realybės, medžioklės miške su tėvu, mokantis vyriškumo, Džouzės baimė būti išstumtai iš populiariųjų grupės, planas nusižudyti, šiurkštus Mato elgesys su ja, neplanuotas nėštumas ir persileidimas.

Galiausiai aprašomas ir pats teismo procesas. Labai svarbūs Piterio pokalbiai su savo advokatu, kurių metu jis prisimena mokinių patyčias, skriaudas, nusivylimus meile, tėvų šaltumą. Tačiau net ir advokato bandymai išpuolį pateisinti pažeista psichologine būkle, potrauminio streso sindromu, nesušvelnina bausmės – vaikinas nuteisiamas iki gyvos galvos.

Pabaiga šokiruoja. Nors puikiai suvoki, kad tokia istorija negali baigtis gerai, tokios atomazgos nesitiki. Visą laiką kartojusi, kad iš lemtingos dienos nieko neprisimena, Džouzė pagaliau pasako kai ką, kas būtų šiek tiek pakreipę įvykių baigtį, tačiau jau per vėlu.

Ši knyga leidžia į viską pažvelgti giliau, nepulti teisti šaudytojo, be vaikų palikusio dešimtis artimųjų, suprasti, kaip jaučiasi patyčias patiriantis paauglys ir netgi pabandyti atsidurti mergaitės, bet kokia kaina norinčios būti populiaria, kailyje. Mano geros knygos vertinimo matas – ašaros, pasirodančios akyse baigus knygą, arba sukrėtimas, kai užverti paskutinį puslapį ir dar kurį laiką žvelgi į tolį nieko nematančiomis akimis, kol supranti, kad jau laikas atsitokėti. Baigus šią knygą, įvyko pastarasis dalykas, todėl esu dėkinga savo draugei, kad ši knyga atsidūrė mano perskaitytųjų sąraše. Greičiausiai pati nebūčiau jos atradusi. O dabar rekomenduoju ją jums.