Haruki Murakami knygą „Avies medžioklė“ perskaičiau prieš maždaug 7-erius metus. Tai buvo pirmoji į rankas pakliuvusi jo knyga, po kurios perskaičiau didžiąją dalį jo kūrybos. Vis dėlto pačiu rašytoju itin nesidomėjau. Žinojau, kad jis – maždaug mano tėvų amžiaus japonas ir tiek, kol prieš pusantrų metų knygynuose pasirodė „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Tada supratau, kad turiu dar vieną priežastį mėgti H. Murakami. Žinoma, jau šiokiai tokiai bėgikei-mėgėjai tėvai būtent šį skaitalą paliko po Kalėdų egle. Puikiai pamenu, kad knygą gavusi per Kalėdas, ją baigiau Antrąją Kalėdų dieną.

Šiandien „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ baigiau skaityti antrą kartą. Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti prieš imant į rankas šią knygą (ir taip pat priežastis, kodėl šis įrašas ne „Prakaito dvelksmo“ skyriuje) – tai nėra bėgimo gidas, kuriame rastumėte nurodymus, kaip treniruotis. Tai – oficialiai galima vadinti H. Murakami autobiografija, neoficialiai – įkvėpimu visiems, kurie pradeda bėgioti ar  svarsto pradėti. Anot H. Murakami, „Bėgimas turi keletą pranašumų. Pirmiausia, nereikia draugijos ar varžovo. Nereikia ir specialių priemonių ar įrangos. Nebūtina eiti į specialią, tam skirtą vietą. Jeigu tik turi bėgimo batelius ir yra nors koks keliukas, gali bėgti bet kada užsimanęs.“ 

Kai H. Murakami rašė knygą, bėgiojo maždaug ketvirtį amžiaus. Dabar reiktų pridėti dar maždaug  dešimtmetį. Pirmas jo rimtas kaip bėgiko išbandymas buvo tikrąja to žodžio prasme rimtas. Perskaičiusi nutariau dėl plius 30 per „We Run Vilnius“ nebesiskųsti. Rašytojas iš Atėnų per svilinantį graikišką karštį bėgo istorinę maratono distanciją – iki Maratono kaimo. Kiekvienas jo žingsnis taip subtiliai ir taikliai aprašytas, kad, regis, pats atsiduri Graikijoje ir tą atstumą bėgi kartu su H. Murakami. Taip ir jauti nuo karščio į druską pavirtusį prakaitą ir ima rodytis, kad bėgimo batelių autorius nebenorės daugiau autis.

Tačiau pailsėti rašytojas neleidžia. Čia pat kartu su juo tenka įveiki daugiau nei dvigubai ilgesnę distanciją – 100 km ultramaratoną. Tik įsivaizduokit – per kiek mažiau nei 12 valandų nubėgti nuo Vilniaus iki Kauno! Žmogui, tikriausiai, tai neįmanoma, tik mašinai. Dėl to čia gimsta garsi H. Murakami mantra: „Aš – ne žmogus. Aš – mašina. Mašina, todėl nėra būtina ką nors jausti. Reikia tik judėti į priekį.“        

Vidutiniškai H. Murakami nubėga 10 km. Per dieną, atrodo, po tokių treniruočių galima tikėtis tik labai gero arba netgi puikaus rezultato, bet knyga ir apie pralaimėjimą: „Gyvenimu vadinamame greitkelyje negalima visą laiką važiuoti tik lenkimui skirta juosta.“ 

Jau minėjau, kad knyga – ne tik apie bėgimą. Per sportą pateikiama, ko reikia rašytojui, kad be rutinos (o bėgimas – nepakeičiama jos dalis) toli nenueisi. Autorius net nebando skaitytojo įkalbėti,  kad šis lėktų į trasą. Toli gražu nesijaučiu tokia patyrusi bėgikė, koks yra H. Murakami, bet, kaip ir jis, neretai išgirstu nusistebėjimą, iš kur turiu tiek valios. Atsakymas paprastas – ne valia paskatina bėgti: „Juk bėgioti daugiau nei dvidešimt metų galėjau tik todėl, kad bėgimas atitiko mano charakterį. Arba bent jau todėl, kad „labai smarkiai neskaudėjo“. Juk žmogus taip jau sukurtas, kad mėgstamus dalykus natūraliai tęsia, o nemėgstamų – ne.“ Vis dėlto net ir pasakydamas tokius žodžius, rašytojas suvilioja pabandyti bėgti, nes kai bėgi, viskas kitkas dingsta, o „Realiame pasaulyje nerasi tokių gražių dalykų, kuriuos sukuria blaivų protą praradusio žmogaus vaizduotė.“

Jei rašytojo plunksnos galia jus pavergs spintoje ieškoti sportinių batų, kas žino, galbūt vėliau jūsų gyvenimo tikslu iki pat mirties taps įgyvendinti žodžius, kuriuos H. Murakami nori turėti ant savo antkapio:

Haruki Murakami

Rašytojas (ir bėgikas)

1949 – 20**

JIS BENT JAU NĖRA ĖJĘS