Kokia gi yra toji meilė? Ar ji būtinai užgimsta tik tarp žmonių? Lietuvių rašytojas, publicistas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis teigia, kad nebūtinai – naiviai ir gal kiek beviltiškai galvą iš meilės kaprizingajai Rugiagėlei gali pamesti ir laukinis arklys. Arklys Dominykas. Ketvirtoji autoriaus ne poezijos knyga vaikams „Arklio Dominyko meilė“ buvo pripažinta geriausia 2004-ųjų metų knyga vaikams. Nesistebiu, nes ji rado kelią ir į mano, jau seniai pagal amžių nebe vaiko, širdį.

Pasakojimas apie laukinio arklio Dominyko ir jo svajonių rugiagėlės meilę prasideda ne kur kitur, o didžiulėje laukinių gėlių pievoje, kur Dominykas, mėgęs kasryt šildytis saulėtekio spinduliuose, ramiai ganydavosi, kartas nuo karto parupšnodamas žolę. Naktimis laukinis arklys nesudėdavo bluosto, nes... stebėdavo žvaigždes bei „visokius kitokius meteoritus“, prisimindamas savo į dausas iškeliavusios senelės Domicelės išmintį: „Kai krinta nuo dangaus žvaigždė, – sakydavo močiutė, – tai reiškia, kad žemėje gimė koks nors arkliukas, o kai meteoritas – tai asiliukas...“.

Dominykas, reikia pridurti, buvo neeilinis laukinis arklys – jis mėgdavo žaisti slėpynių su varlėmis ir lekioti su jomis ant nugaros po visą pievą. Vieną rytą, skabydamas žolę, užuodė nuostabų kvapą, o pakėlęs galvą pamatė neįprasto mėlynumo gėlę. Tokios dar niekada nebuvo regėjęs. Ir trenkė laukinį arklį meilė tarsi žaibas, pažadėjo mylėti Rugiagėlę visą gyvenimą, net jei ji susirgs ar numirs. Iš tos meilės savo širdies damą kaip koks riteris savo kūnu užstojo ir šildė nuo upės atslenkančio vėjo ir šalnos, kol nuostabioji gėlė miegojo ir sapnavo savo protėvynę Afriką. Vardan mylimos Rugiagėlės laukinis arklys Dominykas pasiryžta kelionei į Afriką, prieš iškeliaudamas nuskynęs savąją Rugiagėlę tam, kad galėtų pavasarį vėl pasodinti ir šnekučiuotis.

Daug nuotykių patiria Dominykas, kol pasiekia Afrikos krantus: plaukia Baltijos jūra, kurioje gyvenančios menkės ima klausinėti, ar tik ne pasaulio pabaiga beateinanti, kad arkliai jūrose plauko, sutinka baltąją mešką, kuri buvo rimtai nusiteikusi pietums valgyti arklį, krokodilą Marką Aurelijų, kuris vėlgi nori Dominyką suėsti, kupranugarius, begemotą Nikodemą, pamato beždžionių teatrą. Po ilgos odisėjos Dominykas grįžta į Lietuvą ir pasodina rugiagėlę. O jau kaip baigėsi toji tokių dviejų skirtingų esybių meilė, kiekvienas sužinos perskaitęs šią knygelę iki paskutinio puslapio. Pasufleruosiu – skaityti verta! Ir net du tęsiniai laukia – „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ ir „Stebuklingas Arklio Dominyko brangakmenis“.

Istoriją, telpančią į 142 puslapius, puošia menininkės, vienos iš leidyklos „Nieko rimto“ įkūrėjų – Sigutės Ach – žaismingos ir šmaikščios iliustracijos, kurios pasaką jaukiais ir, regis, gyvais personažais priartina prie vaiko, padeda susidraugauti. Dar 2006-aisiais pats V. V. Landsbergis viename interviu yra prasitaręs, kad sunkiausia yra rašyti vaikams. Tačiau Riterio kryžiumi „Už nuopelus Lietuvai“ 2007 metais apdovanotam rašytojui, panašu, kad jau daugiau nei du dešimtmečius pavyksta sugyventi su laikmečiu ir rasti bendrą kalbą su vis nauja jaunąja ir vis labiau įnoringa jaunimo karta.

Tai ne tik graži pasaka apie artimą ir stebuklingą draugystę, bet ir apie amžinąsias vertybes, kaip antai, rūpestis, pasiaukojimas, išmintis, meilė, geraširdiškumas ir ištikimybė. Tai taip pat istorija apie tikėjimą, kad niekas nesibaigia, o viskas, gyvenimas ypač, sukasi ratu (ar veikiau spirale). Vaikų vaizduotei lavinti, vertybėms ugdyti, netgi draugystės pavyzdžiui parodyti – „Arklio Dominyko meilė“ daugiau nei tinkama knyga. Paatvirausiu. Šią knygą skaitau kone kiekvieną vasarą ir joje kaskart randu naujus epizodus, naujos išminties, naujų išgyvenimų. Randu tai, kas giedra, šviesu ir kvepia džiaugsmu! Knyga, kuri gali sujungti vaikus ir jų tėvelius.