Ieškodama temos straipsniui, pagalvojau: „nagi, parašykime apie tokią knygą, kuri įsirėžė į atmintį ir paliko neišdildomą įspūdį“. Iškart akys nukrypo į knygų lentyną prie gan plonos rašytojo Patrick Süskind knygelės „Kvepalai“. Kai prieš keletą matų paėmiau šią knygą į rankas ir perskaičiau pavadinimą, maniau, kad tai bus kažkas panašaus į Joanne Harris „Šokoladą“  - miela jausminga istorija, besirutuliojanti malonių aromatų fone. Tačiau nieko panašaus. Dar nesu skaičiusi nieko tokio įtaigaus, leidžiančio įsijausti ir net užuosti, o kartu tokio keisto. 2006 m. ši istorija sulaukė ekranizacijos, mano nuomone, visai neblogos.

Knygos autorius Patrick Süskind - vokiečių rašytojas ir scenaristas. Rašytoją išgarsino vieno veiksmo pjesė „Kontrabosas“, parodyta 1981 m. Miunchene. 1985 m. pasirodė jo pirmasis romanas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija”, išgarsinęs autorių visame pasaulyje ir net devynerius metus išsilaikęs bestselerių sąrašuose. Šešiasdešimt penkerių sulaukęs autorius gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, niekam neduoda interviu ir neleidžia jo fotografuoti.

Apie ką gi ši knyga? Pagrindinis knygos herojus Žanas Batistas Grenujis gimė Paryžiuje karštą 1738 metų liepos dieną. Jo motina pagimdė jį tiesiog šalia žuvies prekystalio miesto turguje, kol aplink zujo pirkėjai. Šio vaiko ji nenorėjo, todėl nupjovė virkštelę ir nustūmė naujagimį po prekystaliu ant žuvų galvų ir žarnų krūvos, tikėdamasi, kad, negavęs pieno, jis galiausiai nusibaigs, kaip ir kiti keturi panašiai į šį pasaulį atkeliavę jos kūdikiai. Tačiau Grenujis labai norėjo gyventi ir, garsiai pravirkdamas, į kartuves pasiuntė savo vaikžudę motiną.

Priemiesčio vaikų namuose Grenujis užaugo šaltas, bejausmis ir bebaimis. Ten jis suprato, kad yra apdovanotas nepaprasta uosle ir geba nustatyti kvapų sudėtį, pasikliaudamas vien nosimi. Paauglystėje laisvalaikį jis leido tyrinėdamas siauras ir purvinas Paryžiaus gatveles, stengdamasis atrasti kuo įvairesnius kvapus. XVIII amžiuje malonūs aromatai netvyrojo net aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose, tačiau jis ir neieškojo jų, jam buvo įdomūs visi kvapai, net ir pats bjauriausias dvokas.

Vieną dieną, kai atrodė, kad pažino ir įsiminė visus miesto kvapus, jį nustebino netikėtai malonus dvelktelėjimas. Jis žingsniavo gatvėmis, kol galiausiai uoslė atvedė jį prie 15-16 metų amžiaus merginos, pjaustančios mirabeles. Jo širdis ėmė stipriau plakti, mergina sužadino anksčiau niekada nepatirtus jausmus. Aistros apimtas Grenujis sugriebė ją ir, kad ši išsigandusi nepradėtų klykti, ranka uždengė burną. Nė nepajuto, kaip netyčia ją uždusino. Jis paguldė mergaitę ant žemės, nurengė drabužius ir mėgavosi jos kūno aromatu, kol šis išnyko kartu su jos gyvybe. Tą akimirką Grenujis nusprendė tapti geriausiu parfumeriu pasaulyje, kad galėtų pats sukurti tokius kvapus, kaip šios merginos. Jis susipažino su garsiu Paryžiaus parfumeriu Džiuzepe Baldiniu ir, įrodęs, kad yra tikrai talentingas, tapo jo mokiniu. Padedamas Grenujo, Baldinis iškilo ir tapo pačiu garsiausiu kvepalų gamintoju mieste. Atsidėkodamas, Baldinis atskleidė Grenujui, kad, be jo naudojamo distiliacijos metodo, yra ir kitų būdų išgauti subtiliausius aromatus.

Netrukus Grenujis iškeliavo į Graso miestą – kvapiųjų medžiagų, parfumerijos prekių, muilų ir aliejų gamybos bei prekybos centrą – kartu, regis, išsinešdamas ir Baldinio sėkmę. Karaliaus įsakymu, nuo visų Paryžiaus tiltų buvo nugriauti pastatai. Taip kartu su savo kvepalų krautuvėle buvo palaidotas ir Džiuzepė Baldinis.

Tačiau Grenujis, keliaudamas į Grasą, suvokė, koks šlykštus per šitiek metų jam tapo žmonių kvapas. Jis ėmė vengti miestų, kaimų ir galiausiai atkeliavo į Centrinį masyvą, tais laikais labiausiai nuo žmonių nutolusį tašką, kur nebegalėjo justi jų kvapo. Be galo apsidžiaugęs savo atradimu, jis nusprendė įsikurti urve. O iš jo išlindo tik po septynerių metų, staiga suvokęs, kad pats visiškai neturi jokio kvapo.

Jis tęsė pradėtą kelionę ir, pagaliau pasiekęs Graso miestą jis netikėtai vėl užuodė nuostabų ir užburiantį aromatą. Šįsyk jis sklido nuo jaunutės mergaitės. Kaip ir mergina su mirabelėmis, ši taip pat buvo žalių akių raudonplaukė, balta oda ir strazdanomis. Tik šįsyk jo dėmesio objektu tapo ne prasčiokė, o našlio konsulo dukra, vardu Lora Rišis. Sužavėtas mergaitės, jis nusprendė palaukti porą metų, kol jos kvapas sustiprės ir sužydės visu grožiu. Tuomet jis suras ją ir pavogs jį iš jos.

Grenujis įsidarbino pas parfumerio našlę Arnulfi ir jos pameistrį. Iš jų išmokęs kvapų išgavimo riebalais technikos, nusprendė, atėjus tinkamam metui, įamžinti Loros aromatą kvepaluose. Tačiau jis norėjo ko nors dar didingesnio, už ką būtų garbinamas kaip dievas. Taip prasidėjo žmogžudysčių virtinė. Viena po kitos mieste buvo rastos nužudytos dvidešimt keturios jaunos, nekaltos merginos. Miestelėnus baugino vienodas žudiko braižas – merginos būdavo nuogos, nuskustais plaukais, bet prieš mirtį nepatyrusios seksualinės prievartos.

Praėjus dviems metams po šių žmogžudysčių, kai jau niekas nebesitikėjo dar vieno žudiko išpuolio, Loros tėvas suprato, kad jo mylima dukra yra būtent tokio amžiaus, kokio buvo visos tos nelaimingo likimo sulaukusios merginos. Konsulas su dukra pabėgo iš miesto, manydamas, kad taip žudikas jų neras, tačiau Grenujis, pasikliaudamas savo uosle, atsekė paskui juos ir naktį įvykdė paskutinį savo nusikaltimą.

Netrukus po to, kai, sumaišęs dvidešimt penkių merginų aromatus, pagaliau išgavo pačius nuostabiausius kvepalus, jį sulaikė ir nuteisė myriop. Egzekucijos dieną jis pasišlakstė savo pagamintais kvepalais ir įniršusi minia, laukianti, kol Grenujis bus pakartas, virto meile ir aistra jam ir vieni kitiems tvinstančia žmonių jūra. Tokios orgijos pasaulis dar nebuvo matęs.

Grenujui buvo atleista, byla nutraukta, net Loros tėvas panoro jį įsisūnyti, tačiau jis nė akimirkos tuo nesidžiaugė. Visą gyvenimą jis troško būti dievinamas, kad visi jį mylėtų, tačiau pats nekentė žmonių. Jis suprato, kad pasitenkinimą jaučia tik iš neapykantos – nekęsdamas ir būdamas nekenčiamas.

Grenujis pasiėmė savo kvepalų buteliuką ir iškeliavo į Paryžių numirti. Jei tik būtų panorėjęs, būtų galėjęs padaryti nuostabų dalyką – visam pasauliui įkvėpti meilę. Tačiau jį apėmė begalinis liūdesys, nes jo sukurto aromato vertę ir tikrąjį grožį suprato tik jis pats. Kiti buvo tik veikiami nepaprasto kvapo, tačiau to nesuvokė.

Atvykęs į Paryžių, jis nuėjo tiesiai į masines kapines, kur po vidurnakčio susirinko visos miesto padugnės: vagys, žudikai, prostitutės. Jis išsitraukė savo kvepalų buteliuką ir apsišlakstė skysčiu nuo galvos iki kojų. Staiga visi sužiuro į jį ir netikėtai pajuto jam pagarbą, vėliau meilę, tarsi angelui nusileidusiam iš dangaus, o galiausiai nesuvaldomą laukinę kūnišką aistrą. Grenujį apsupo iš visų pusių, norėjo paliesti, gauti nors menkiausią jo dalelę. Netrukus žmonės draskė jo kūną nagais, dantimis, išsitraukė peilius ir galiausiai Žano Batisto Grenujo neliko nė dulkelės.

Išsisklaidžius aistros miglai, visi šie žmonės pasijuto labai keistai, nors kiekvienas iš jų buvo padaręs ne po vieną nusikaltimą, suvalgyti gyvą žmogų buvo baisiausia ir neįmanoma. Tačiau, nepaisant to, visi jautėsi pakylėti, prisipildę kažkokio gero jausmo – laimės. Kaip sako paskutinis knygos sakinys, „pirmąkart jie padarė kažką iš meilės“.