„Man labai gaila, bet turiu tau pranešti – tu niekada nebūsi laimingas“ – tai pirmieji Joey Goebel knygos „Kankinkite artistą“ žodžiai. Juk menininkas nekuria tada, kai yra laimingas. Įkvėpimas – tarsi didžiausių kančių šešėlis.  Kad kūryba būtų kokybiška rūpinasi organizacija „Naujasis Renesansas“. Organizacija randa itin talentingus vaikus, rūpinasi, kad jie būtų pamaitinti ir turėtų stogą virš galvos, svarbiausia – nemirtų, tačiau jų gyvenimas negali būti laimingas, nes jie – KŪRĖJAI.

Į „Naujojo Renesanso“ akiratį pakliūna Vincentas, vaikas iš daugiavaikės socialinės rizikos šeimos, kurio motina mielai miega su kiekvienu ir nuo kiekvieno gimdo vaiką. Žinoma, Vincentas ne toks kaip jo broliai – „mažieji marozai“. Jis mėgsta būti vienas, nelenda laukan ir skaito. Žodžiu, tipinis vienišius atsiskyrėlis, kokį ne vienas mūsų pažino mokykloje.

Vincentą pastebi „Naujasis Renesansas“, kuris pertekęs pinigų ir iš esmės gali nusipirkti ir papirkti bet ką. „Nuperka“ ir vadybininką Vincentui, kurio žodžiais ir skamba pasakojimas. Vincentas turi kurti genialius kūrinius masėms, o vadybininkas Harlanas rūpinasi, kad jo gyvenime viskas būtų blogai – plius minus: vaikas myli šunį, „nudobsim“. Atsirado mergina (neįsivaizduoju, kaip tai galėjo įvykti pagal Vincento apibūdinimą, ir neskieskit, kad įsimylėjo jo sielą, nes pagal apibūdinimą ir ta nuobodi) ir puft merginos nebeliko.

Skaityti šią knygą visai įdomu, tačiau ją priskirčiau tokiam keistam tarpiniam variantui – kiek kokybiškesnis nei eilinis vasaros skaitalas, tačiau, oi, kiek čia yra priekabių, jei žvelgtume į „Kankinkite artistą“ kaip į rimtą skaitinį.

Esą „Naujasis Renesansas“ kuria kokybę meno nesuprantančioje visuomenėje. Klausiama, kada paskutinį kartą per televiziją matėte kokybišką laidą ar per radiją girdėjote gerą dainą? Atseit turėtumėte susirūpinę palinksėti galva, kad kokybės tikrai nėra. Nežinau, gal kas pasikeitė nuo 2003 m., kai pasirodė knyga, bet dabar tikrai yra kokybiškų kūrinių tiek leidžiamų per radiją, tiek rodomų per televiziją. Problema, kad tikrai vertingi kūriniai sulaukia per mažai dėmesio, bet jie ir nėra skirti masėms.

„Naujojo Renesanso“ kokybė labai abejotina. Esą genialusis Vincentas kuria serialą apie mamos vyrus. O dieve tu mano, kiek yra serialų apie moterį, kuri kiekvienoje serijoje sutinka kitą vyrą! Genialu?

Galiausiai, kai tik Vincentas paauga, bene vienintelės problemos (kančios), kurias jam gali sukelti Harlanas, susijusios su merginom. Net skyriai knygoj pavadinti damų vardais. Ką daugiau nėra gyvenimo džiaugsmų? Neturi merginos ir kančios kankina?

Nėra taip baisiai blogai. Knygos mintis įdomi, užkabina greitai ir lengvai nepaleidžia. Šiuo metu labai tinka šis įrašas, nes prie ežerų ar jūros Prusto nesinori (bent jau man), o visokie atspalviai nupurto net knygos nepalietus, vos akį užmetus, todėl ši knyga pliažui pats tas.