1755 metai. Lisaboną sudrebina stiprus žemės drebėjimas, nusinešęs 75 tūkstančius žmonių gyvybių. Kaip Švietimo epochos žmogus gali tikėtis gerų dalykų, kai aplink tiek negailestingumo ir nevilties? Būtent ši nelaimė notaro sūnui Fransua Mari Arujė tampa kūrybine kibirkštimi parašyti vieną išmintingiausių filosofinių apysakų literatūros istorijoje, kuri šiemet švenčia šiokį tokį – 255 metų – jubiliejų. Prancūzą Fransua skaitytojai labiau žino kitu vardu. Ponios ir ponai, jūsų dėmesiui – Volteras ir jam šlovę pelnęs „Kandidas, arba Optimizmas“.

Volteras savo kūriniui suteikė filosofinės apysakos žanrą, nors jo darbų tyrinėtojai šį kūrinį kartais įvardija ir romanu. „Kandidas, arba Optimizmas“ (Candide, ou l'Optimisme) buvo išleistas 1759 metais Ženevoje, tačiau Volteras jį pasirašė slapyvardžiu esą kūrinio autorius yra Monsieur le docteur Ralph. Kiekvienas knygos puslapis buvo pritvinkęs politinės satyros, socialinės kritikos, o religija, ypač jėzuitai, negailestingai nuplakti aštriais žodžiais. Prancūzijos politinė cenzūra knygą tuoj pat uždraudė, tačiau tai tik atnešė sėkmę Volterui – apysaka it pogrindžio spauda buvo ir toliau spaustuvėse slapčia spausdinama ir platinama.

Juokingai liūdna, vietomis absurdiška, nestokojanti tragedijos ir komedijos elementų bei ironijos filosofinė apysaka buvo sukurta kaip literatūrinė G. W. von Leibnitzo optimizmo teorijos parodija. Ši teorija teigia, kad optimizmas pasireiškia kaip tikėjimas, kad gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių ir kad visi kiti pasauliai, net jei tokie ir egzistuotų, nebūtinai turėtų būti geresni už mūsiškį. Štai pagrindinis apysakos veikėjas, Kandidas, ir tampa optimizmo, kurį jam išugdęs jo didžiai branginamas filosofas Panglosas, it užsikirtusi plokštelė kartojanti Leibnico optimizmo teoriją, simboliu.

Apysakos veiksmas prasideda barono Tunder-ten-tronko pilyje Vestfalijoje, kur daktaras Panglosas Kandidui ir gražuolei barono dukrai Kunigundai dėsto savo gyvenimo filosofiją: visa, kas vyksta šiame geriausiame iš visų įmanomų pasaulių, įskaitant gyvates ir karą, yra tik į naudą. Kandidas ir Kunigunda, nepaisant to, kad yra pusbrolis ir pusseserė, įsimyli vienas kitą, bet kai jų jausmai iškyla į dienos šviesą, Kandidas išvejamas iš barono valdų ir gudrumu priverčiamas stoti į Bulgarijos kariuomenę, kuri nuniokoja jo tėvynę. Prasideda ilgas kelionių ir išbandymų metas, kuris jį atveja į Portugaliją. Manęs, jog Kunigunda nužudyta, jaunuolis šioje šalyje suranda savo mylimąją, kuri bulgarų buvo išniekinta. Ir elgetaujantis Panglosas čia.

Vos spėja Kandidas apsidžiaugti, vėl užklumpa nelaimės – Panglosą ir Kandidą nuteisia ispanų inkvizicija (autodafe), Panglosui skiriama bausmė – kartuvės, Kandidui – rykštės. Atrodo, kai tai jau turėtų būti pabaiga, nes beliko mirti tik pačiam herojui, tuoj vėl kitame pasaulio krašte absurdiškų aplinkybių dėka Kandidas susitinka buvusius mirtininkus: Panglosą, Kunigundą, Kunigundos brolį, bendražygius. Vienintelis Eldorado, amžinojo aukso miesto, epizodas lyg ir suteikia vilties, kad pasaulyje yra ir gėrio, nes visoje apysakoje pilna europietiško dekadanso atspindžių – pagrindinį herojų ištinka negandos dėl piktavalių žmonių: piratų, vagių, žudikų, sukčių, plėšikų. O štai pabaiga filosofiška ir kiekvienas, tikėtina, gali suprasti ją skirtingai, perleidę per savo prizmę.

Nors Voltero veikėjai statiški, tačiau jų funkcija apysakoje įkūnyti ne sudėtingą psichologinį paveikslą, bet pademonstruoti vertybių ir tikėjimo krizę, kilusią Europoje Švietimo epochoje, iškelti šiandien dviprasmiškai vertinamas žmogaus savybes: naivumą, patiklumą, atlaidumą, žmonių abejingumą. Volterui tai puikiai pavyko, veikiausiai tai ir yra toji priežastis, kodėl ši filosofinė apysaka tebėra aktuali ir skaitoma nūdienos skaitytojų.