Pastaruosius kelis metus nedažnai užeinu į biblioteką. Turiu didelę silpnybę pirkti knygas ir paprastai turiu jų tiek daug, lentynoje laukiančių savo eilės, kad skolintis iš bibliotekos būtų paprasčiausiai nesąžininga jų atžvilgiu. Tačiau, kai staiga perskaičiau visas naujas knygas, o iki Vilniaus knygų mugės buvo likęs daugiau nei mėnuo, priėmiau draugės pasiūlymą ir drauge nuėjome į biblioteką. Geras jausmas. Grįžti. Stoviniuodama anglų literatūros skyriuje, atkreipiau dėmesį į vieną knygą, kurią man ne kartą rekomendavo draugė ir štai pagaliau susigundžiau ją perskaityti. Tai John Fowles „Kolekcionierius“.

John Fowles, baigęs Oksfordo universitetą, gavo pasiūlymą dirbti anglų kalbos mokytoju vienoje mokykloje Graikijos saloje. Ten jis atrado įkvėpimą knygai „Magas“. Tačiau, neilgai trukus, jis grįžo į Angliją ir ten, į šalį nustūmęs pradėtą rašyti knygą, ėmėsi naujo kūrinio. Šį jis parašė per mėnesį, tačiau metus tobulino prieš atiduodamas leidėjui. 1963 metais buvo išleistas pirmasis jo romanas „Kolekcionierius“, susilaukęs didžiulės sėkmės. J. Fowles iš knygos pardavimo uždirbo tiek pinigų, kad galėjo mesti mokytojavimą ir atsidėti vien rašymui.

„Kolekcionierius“ yra trijų dalių romanas apie jauną vyrą, Frederiką Klegą, kuris dirba klerku miesto rotušėje ir laisvalaikiu kolekcionuoja drugelius. Pirmoji romano dalis – tai jo paties pasakojimas apie tai, kaip jis įsimyli viduriniosios klasės dailės studentę Mirandą Grei. Jis žavisi mergina per atstumą, nes abejoja dėl savo gebėjimų bendrauti su moterimis ir nedrįsta jos užkalbinti.

Vieną dieną futbolo lažybose Klegas netikėtai laimi didžiulę sumą pinigų. Jis meta savo darbą rotušėje ir nusiperka namą priemiestyje, toli nuo kaimynų akių. Jis jaučiasi vienišas ir nuolat galvoja apie gražuolę Mirandą. Taip jis sukurpia genialų planą. Didžiuliame namo rūsyje jis įrengia gyvenamas patalpas, priperka gražių rūbų, knygų apie meną ir, patykojęs merginos gatvėje, pagrobia ją, apsvaiginęs chloroformu. Jis įkalina ją savo namuose kaip dar vieną dailų ir trapų drugelį savo kolekcijoje, tikėdamasis, kad būdama su juo pakankamai ilgai, Miranda jį pamils.

Mergina pasirodo esanti ne iš kelmo spirta. Ji greitai pagauna Klegą meluojantį apie pagrobimo aplinkybes. Vyras susigėsta, ima išsisukinėti ir galiausiai jie susitaria, kad Miranda išeis į laisvę po mėnesio. Jis pažada, kad elgsis su ja pagarbiai, nebandys prie jos priekabiauti, apipils brangiausiomis dovanomis ir labai pasistengs, kad ji jaustųsi kaip namie. Visa tai su viena sąlyga – ji negali išeiti iš kambario rūsyje.

Antroji knygos dalis yra Mirandos dienoraščio, kurį ji pradėjo rašyti būdama nelaisvėje, fragmentai. Iš pradžių Klegas ją baugina, tačiau ji negali suprasti jo pagrobimo motyvų. Dėl ko jis ją uždarė? Ar trokšdamas gauti išpirką, ar seksualiai ją išnaudoti? Sužinojusi, kad nei vieno, nei kito jam nereikia, ji ima gailėti savo pagrobėjo, lygindama jį su Kalibanu, Viljamo Šekspyro dramos „Audra“ personažu, pabaisa, valdoma savo žemiškosios prigimties ir instinktų, tačiau turinčia ir kilniąją, jautriąją asmenybės pusę.

Miranda, stengdamasi negalvoti apie tai, kad yra uždaryta nelaisvėje, pasineria į prisiminimus apie savo ankstesnį gyvenimą. Didelę dalį jos dienoraščio įrašų sudaro mintys apie G. P., talentingą dailininką, su kuriuo ji buvo užmezgusi įdomią pažintį. Tai buvo žmogus, kurį Miranda visuomet gerbė ir labai žavėjosi kaip menininku. Su juo ji galėdavo valandų valandas diskutuoti apie gyvenimą, meno prigimtį, žmogiškumą ir dievą. Galiausiai mergina atskleidžia faktą, kad dvidešimčia metų už ją vyresnis vyras prisipažino ją įsimylėjęs ir tuomet visi ryšiai tarp jų nutrūko.

Miranda kelis kartus bando pabėgti, bet visus kartus Klegas spėja ją sulaikyti. Ji netgi pasiryžta atsiduoti jam ir taip įtikinti ją paleisti, tačiau jos planas skausmingai atsisuka prieš ją. Anksčiau laikyta ypatinga ir pagarbos verta mergina, savo vulgariu elgesiu ji Klegą išmuša iš vėžių, jis nusivilia Miranda, nes, jo nuomone, ji tampa tokia pačia kaip ir visos moterys.

Knygos pabaiga labai netikėta. Visą laiką skaitydama, giliai širdyje tikėjau, kad Mirandai pavyks pabėgti arba, kad Klegui nusibos šis žaidimas ir jis išleis ją į laisvę. Tačiau merginos gyvybė užgesta tarp šaltų rūsio sienų. Ji sunkiai suserga plaučių liga, o žiaurus pagrobėjas, gelbėdamas savo kailį, gydytojo taip ir nepakviečia.

Trečioje dalyje sužinome, kaip jaučiasi Klegas. Iš pradžių jis mano, kad, mirus Mirandai, gyvenimas neteko prasmės ir, kad geriausia bus atimti sau gyvybę. Tačiau netikėtai radęs merginos dienoraštį ir sužinojęs, kad ji taip ir nepamilo jo, nusprendžia viską pamiršti ir gyventi toliau. Paskutinis puslapis – tarsi gerai užsukto mistinio trilerio pabaiga. Klegas miestelyje pamato merginą ir jo galvoje užgimsta šiurpus planas sugauti ir savo namuose įkalinti naują peteliškę.

Man, kaip detektyvų mylėtojai, šio romano siužetas pasirodė puiki dirva gerãi kraują stingdančiai istorijai. Tačiau ne viskas pateisino mano lūkesčius. Klego, kaip sutrikusios psichikos pagrobėjo, portretas sukurtas išties gerai. Jo lūpomis papasakota istorija buvo įdomi, įtraukianti, nors tai tebuvo šaltai ir be jokių emocijų išdėstytas pagrobimo planas ir įžvalgos, padarytos stebint ir bendraujant su savo auka. Kita vertus, Miranda elgėsi taip, tarsi turtingi tėveliai jai būtų paskyrę paprasčiausią „namų areštą“. Ji aikštingai reikalavo, kad Klegas jai pirktų brangius daiktus ir maistą, kritikavo jo stiliaus pojūtį, daužė namų puošmenas, likusi viena svajojo apie meną ir meilę, todėl nepatikėjau, kad ji sutrikusi, išsigandusi ir po truputį beprarandanti sveiką protą.

Vis dėlto, John Fowles turėjo kitų tikslų nei sukrėsti skaitytojus. Jis yra sakęs, jog savo romane „Kolekcionierius“ jis bandė parodyti klasių susiskirstymo pavojų. Kas nutinka, kai į tamsuolio ir nieko neišmanančio žmogaus rankas pakliūva turtai, o su jais ir galia, kurios suvaldyti jis nemoka. Šiuo atveju, savo galią jis panaudojo pažaboti merginai iš elitinio intelektualų sluoksnio. Tačiau nei vienas iš jų nėra tobulas. Miranda – arogantiška, liberalių pažiūrų humanistė, kaip ir daugelis to laikmečio universiteto studentų, kelianti save aukščiau kitų, o Klegas – nepilnavertiškumo jausmo ir daugybės kompleksų kamuojamas žmogelis, slapta norintis priklausyti išrinktųjų klasei. Šiems sluoksniams priklausantys žmonės niekada nesijaus lygiaverčiai, kol nepasikeis jų mąstymas.