Daug būdų galima pasirinkti keliauti aplink pasaulį – štai britų džentelmenas Filijas Fogas, pramanytas dar XIX a. pabaigoje fantastikos tėvu vadinamo prancūzo Žiulio Verno, šiai užmačiai pasirinko oro balioną, o lietuvė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja Goda Čiplytė aplink pasaulį apriedėjo... Dviračiu! Per 525 dienas ir, maža to, vardan taikos.

Knygoje keliautoja rašo: „1998 metų liepos 21 dieną mes, keturi keliautojai savanoriai iš Lietuvos – fizikas Sigitas Kučas (mūsų komandos žygio vadovas), ekonomistas Edvardas Žižys, istorijos studentas Gediminas Vasiliauskas ir aš, kalbininkė Goda Čiplytė, išvykome į Didįjį tūkstantmečio taikos žygį dviračiais aplink pasaulį“.

Keliautojai savo odisėją pradėjo Sietle (JAV) Vestleiko parke rugpjūčio 23 dieną ir finišavo po dvejų metų, t. y. kitame pasaulio krašte, tekančios saulės šalies – Japonijos – mieste Hirosimoje.

Taikos žygio metu maršrutas driekėsi per 5 pasaulio žemynus – Šiaurės ir Pietų Ameriką, Europą, Afriką bei Aziją, o tarptautinę grupę papildė dviratininkai iš JAV, Vokietijos, Turkijos, Meksikos, Kroatijos, Lenkijos, Peru ir Lietuvos. Per 525 dienas dviratininkai sukorė daugiau nei 23 500 kilometrų! Nors žygis buvo įgyvendintas pagal planą ir užbaigtas 2000-aisiais, prireikė net 15 metų, kad šios kelionės patirtis sugultų į knygos puslapius.

G. Čiplytei dviratis, pasak pačios autorės, buvo ištikimiausias bičiulis, kurio dėka keliautoja galėjo pamiršti visas negandas, nes važiavimas dviračiu veikdavo tarsi balzamas žaizdoms. Turiu pritarti šiam keliautojos požiūriui, nes savu kailiu ne kartą esu patyrusi dviračio naudą: dėkoja ne tik kūnas, bet ir nuo pašalinių minčių apsivalęs protas. Važiavimas dviračiu – savotiška terapija.

Knygos autorė, iki kelionės pradžios dirbusi vertimų biure, iš esmės pakeitė savo gyvenimo kryptį. Na, bent jau daugiau nei pusantrų metų laikotarpiui. Kiekviena kelionė – nauji iššūkiai, naujos pamokos ir nauja patirtis. Kelionėje, jei ji ne poilsinė, dažnai žingsnius į priekį žengi vien iš smalsumo, o tuomet susiduri ne su kuo kitu, o su pačiu savimi. Kartais tenka ir pakovoti. Pakovoti su ankstyvu rytiniu kėlimusi, bloga nuotaika, skausmu, trumpalaikiu pasitikėjimo pametimu ar nežinia iš kur pasisėjusia dvejone. Tačiau, jei nori eiti į priekį, turi save nugalėti.

Kaip autorė rašo knygoje, ši kelionė pareikalavo daug sunkumų ir išbandymų, netgi netekčių. Kelionei gerokai perkopus į antrą pusę, Indijoje, vienas bendrakeleivių – Valteris – žuvo iškritęs iš sausakimšo traukinio ir mirtinai susižalojęs galvą, nors iki kelionės paskutinio taško buvo belikę visai nedaug. 

Rekomenduoju šią knygą skaityti dviračių mylėtojams, keliautojams, mėgstantiems po pasaulį pasidairyti ir sriejant per puslapius, ieškantiems naujų išbandymų ar tikslų. Perskaičiau žmogaus patirtį ir, turiu pripažinti, tikrai milžiniško dydžio ji yra, o galvoje kartą šmėstelėjo ir užsiliko mintis ir idėjos daigas. O kodėl ne? Kodėl nepradėjus planuoti panašios kelionės maršruto bent po kelias Senojo Žemyno šalis? Kas žino... Laikas parodys. Nes, kaip G. Čiplytė ir sakė, laikas priklauso mums, kada, jeigu ne dabar?

Kviečiame apie įspūdžius iš 525 dienų trukusios kelionės paklausyti iš autorės lūpų, kuomet pernai ji lankėsi LRT laidoje „Labas rytas.