Praeitame straipsnyje užsiminiau apie dar vieną į lietuvių kalbą išverstą Lars Kepler knygą, kurios pagrindinis herojus – komisaras Jonas Lina. Pažadus stengiuosi tesėti, todėl pristatau jums „Ugnies liudininką“. Net nepajutau, kaip perskaičiau šią knygą. Ji tiesiog sutirpo mano rankose, nors yra beveik 600 puslapių. Anksčiau, skaitydama šios serijos knygas apie tai nesusimąsčiau, tačiau tai, jog visi skyriai yra neįprastai trumpi (3-5 puslapiai), padaro knygą tokią lengvai skaitomą. Aišku, čia gali atsirasti ir šiokių tokių problemų. Ypač, kai pasakai sau, kad perskaitysi tik vieną skyrių prieš miegą, o pajunti, kad perskaitei jau daug daugiau, ir dar, pažvelgus į laikrodį, supranti, kad jau taip vėlu, kad beveik anksti. Žinoma, tai komplimentas rašytojams.

O dabar apie knygą. Šįsyk nusikaltimo vieta – „Birgitos namai“, viduryje miškų įsikūrę specialieji paauglių globos namai, kuriuose gyvena įvairių problemų turinčios mergaitės (priklausomos nuo narkotikų, turinčios valgymo sutrikimų, žalojančios save). Naktį žiauriai nužudyta viena globotinė Miranda. Ji rasta gulinti lovoje, su žaizda galvoje, veidą užsidengusi rankomis, o visos sienos nutaškytos krauju. Ūkiname pastate, taip pat su mirtina žaizda galvoje, randama mergaičių prižiūrėtoja Elizabetė. Ryte paaiškėja, kad vidurnaktį pabėgo šių namų globotinė penkiolikmetė Vikė Benet. Ji iškart pradedama laikyti vienintele įtariamąja, nes po jos pagalve randamas akivaizdus nusikaltimo įrankis – kruvinas plaktukas. Visos paauglės teigia nieko nemačiusios ir nežinančios. Tačiau jos turi daugybę psichologinių problemų ir elgesio sutrikimų, todėl iš jų neįmanoma išgauti tiesaus atsakymo.

Knygoje užsimenama, kad Švedijos policijos Vidaus tyrimų skyrius kiek anksčiau gavo skundą, kad komisaras Jonas Lina įspėjęs kraštutinių kairiųjų ekstremistų grupę apie saugumo policijos rengiamą puolimo operaciją. Dėl šios priežasties iš jo atimtos tam tikros darbo užduotys ir šio nusikaltimo tyrime jis gali dalyvauti tik kaip stebėtojas, tačiau jis ignoruoja draudimus ir imasi iniciatyvos išsamiai analizuodamas nusikaltimo vietą ir aplinkybes.

Pastorė Pija Abrahamson su savo keturmečiu sūnumi Dante važiuoja namo iš pastorių susirinkimo Estešunde ir visiškas atsitiktinumas nulemia, kad, prispyrus į tualetą, ji sustoja šalikelėje visai netoli mergaičių globos namų. Staiga iš miško išbėga kažkokia žmogysta (pasirodo, tai Vikė Benet), įsėda į automobilį ir nuvažiuoja su ant galinės sėdynės miegančiu berniuku. Dvi žiaurias žmogžudystes galimai įvykdžiusi mergaitė gali būti negailestinga ir Dantei. Ant kojų sukeliamos policijos pajėgos, bet automobilis dingsta kaip į vandenį. Netrukus paaiškėja, kad ne tik perkeltine prasme. Mašina randama upėje, bet vaikų kūnų viduje nėra. Policija nusprendžia, kad jie nuskendo išplauti upės srovės ir nutraukia tyrimą, nes nebėra kaltinamojo. Tačiau Jonas Lina įsitikinęs, kad vienos degalinės stebėjimo kameros užfiksuota paauglė ir mažas berniukas yra Vikė ir Dantė, todėl aiškinasi toliau, nors tam ir nepritaria vadovybė.

Įpinama dar viena siužetinė linija. Mediume apsimetanti Flora Hansen užsidirba pinigų rengdama seansus, kurių metu iškviečia klientų mirusius artimuosius. Po žiaurių žmogžudysčių paauglių globos namuose, Flora ima regėti keistai realistiškas vizijas. Ji kelis kartus skambina trumpuoju policijos numeriu, mėgindama pasakyti, kad savo vizijose ji bendravo su mirusia mergaite ir regėjo nusikaltimo įrankį - akmenį. Į šiuos paistalus niekas nežiūri rimtai, išskyrus komisarą Joną Liną. Jis vienintelis sutinka išklausyti moterį ir tai galiausiai padeda jam išnarplioti šią bylą. Floros vizijos – tai jos pačios į užmarštį nustumti vaikystės prisiminimai apie žaidimą „Užsimerk“. Tik ji tada sukčiavo ir pro pirštus pamatė daugiau, nei jai derėjo.

Kai knyga priartėja prie kulminacijos ir pagaliau paaiškėja, kas nužudė Mirandą ir Elizabetę, rašytojai ant jau ir taip gardaus deserto uždeda vyšnaitę – paskutiniai 50 knygos puslapių atskleidžia visą tiesą apie Jono Linos praeities vaiduoklius. Kaip minėjau, ankstesnėse knygose apie tai buvo užsimenama, bet labai šykščiai. Iš tiesų, visiškai nesitikėjau to, kaip galiausiai viskas pakrypo. Dabar tiesiog privalau perskaityti ketvirtąją knygą „Smėlio žmogus“, nes joje dulkės bus nupūstos nuo senos bylos, asmeniškai susijusios su mūsų jau pamėgtu komisaru.