Spalio viduryje, kai Katalonijos vyriausybė nutarė atšaukti lapkričio 9 d. referendumą dėl atsiskyrimo nuo Ispanijos ir teritorijos nepriklausomybės paskelbimo, mano rankose kaip tik šnarėjo britų rašytojo ir žurnalisto George Orwello knyga „Katalonijai pagerbti“, kuri yra autoriaus atsiminimai iš Ispanijos pilietinio karo, vykusio 1936-1939 metais, kuomet valdžios vadžios buvo generolo Francisco Franco rankose.

Puikiai žinomas dėl satyrinių alegorijų ir politinių apybraižų, kaip antai, „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“, G. Orwellas rašė pasivadinęs slapyvardžiu (tikrasis autoriaus vardas – Ericas Arthuras Blairas). Tokį vardą pasirinko dėl pamėgtos angliškosios tradicijos ir mėgiamos gamtos – Džordžas yra Angliją globojantis šventasis, o Orvelo upė – jo viena mėgiamiausių vietovių Anglijoje.

2010 metais Lietuvos leidykla „Kitos knygos“ išleido šviežią G. Orwello atsiminimų apie Ispanijos pilietinį karą, kuriame dalyvavo ir pats rašytojas, knygą. Kaip rašoma knygos anotacijoje, 1936 metais, pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje, G. Orwellas atvyko į šią šalį ir tapo eiliniu Trockinių profsąjungų organizacijos (POUM), kovojančios prieš generolo F. Franco armiją, nariu. Katalonija tuo metu buvo kontroliuojama anarchistų profsąjungų organizacijos CNT.

Knygoje G. Orwellas prisipažįsta ilgai nesidomėjęs Ispanijoje tuo metu vykstančiais politiniais reikalais, be visa ko, ilgai nieko apie juos ir nežinojęs: „Žinojau, kad vyksta karas, bet neturėjau su­pratimo, koks karas. <…> Iš pradžių aš visiškai ignoravau politinį karo aspektą, ir tik gerokai vė­liau jis pradėjo prašyte prašytis mano dėmesio. Jeigu jūsų nedomina partinės politikos siaubai, malonėkite tokias vietas praleisti. Kita vertus, apie Ispanijos karą bemaž neįmanoma rašyti grynai kariniu požiūriu. Nes pirmiausia tai buvo politinis karas. Joks įvykis, bent pirmaisiais karo metais, nebūtų suprantamas, jei nieko ne­nutuoktum apie partijų kovą, virusią šiapus fronto linijos.“

„Žinojau, kad vyksta karas, bet neturėjau su­pratimo, koks karas. <…> Iš pradžių aš visiškai ignoravau politinį karo aspektą, ir tik gerokai vė­liau jis pradėjo prašyte prašytis mano dėmesio. Jeigu jūsų nedomina partinės politikos siaubai, malonėkite tokias vietas praleisti. Kita vertus, apie Ispanijos karą bemaž neįmanoma rašyti grynai kariniu požiūriu. Nes pirmiausia tai buvo politinis karas. Joks įvykis, bent pirmaisiais karo metais, nebūtų suprantamas, jei nieko ne­nutuoktum apie partijų kovą, virusią šiapus fronto linijos.“

Vaizdas, kurį išvydo  į Kataloniją atvykęs jaunas britas, vertė sumišti. Mat darbininkai kontroliavo miestą, jame sklandė lygybės dvasia, žmonės gatvėse sveikinosi trumpu „Salud“, vienas į kitą kreipėsi „tu“ ir „drauge“, atrodė, tarsi visi išties yra lygūs, išnyko hierarchija ir socialiniai statusai. Pagal kitosknygos.lt, „Katalonijos pagerbime“ aprašomas anarchistų ir trockininkų profsąjungų, kontroliavusių Kataloniją, ir jų milicijos, vos ne plikomis rankomis atlaikiusios generolo F. Franco kariuomenės puolimą karo pradžioje, sutriuškinimas, kurį įvykdė stalininės Sovietų Sąjungos remiami komunistai, dešinieji socialistai ir liberalai.

„Katalonijai pagerbti“ – tai knyga ne tik apie žmonių susikaldymą Ispanijoje, karo šmėklą virš galvų, mirties alsavimą į nugarą ir nežinią dėl rytojaus, tai liudijimas apie žmonių išlikimą žmonėmis arba tapimą sistemos vergais, kai išėjimo ar kelio atgal nėra. Tai liudijimas apie politinius žaidimus ir staigiai besimainančius jų rakursus.

Itin sąžiningas ir preciziškas „Katalonijos pagerbimas“ paradoksaliai traukia įvairaus profilio skaitytojus. G. Orwello publicistika, bėgant dešimtmečiams, neprarado savo aktualumo, nes rašymo metu pateiktos autoriaus įžvalgos buvo išskirtinai toliaregiškos. Šiandien skaitydami šio britų rašytojo literatūrinį palikimą vis dar stebimės žmogaus proto gebėjimu analizuoti ir daryti laikui nepavaldžias išvadas apie politinį pasaulio veidą ir pokyčius jame. Todėl gal visai ir neprasta Mariaus Plečkaičio mintis 2020-uosius pavadinti G. Orwello metais ir pri­si­min­ti dik­ta­tū­rų ir ide­o­lo­gi­jų trum­pa­re­giš­ku­mą, ke­lia­mą skaus­mą bei ne­nau­dą žmo­ni­jai. 

Tiems, kuriems istorija ir jos vingiai yra suprantama kaip programavimo kalba, kažin ar bandys savo kanrybę skaitydami G. Orwello „Katalonijai pagerbti“. Prisipažįstu, ši knyga – viena iš nedaugelio, su kuria teko pasigrumti ir man pačiai, kol įveikiau. Jautiesi nepatogiai, nes, atrodo, esi įmestas į įvykių katilą ir nežinai, kur pradžia, kur pabaiga, kokios priežastys. Nuolat savęs ir klausinėji to. Teisus visgi buvo Sokratas, kartodamas savo garsiąją frazę: „Žinau, kad nieko nežinau“. Nes yra dalykų, kurių dar nežinai, nesupranti, todėl pradedi gilintis. Tada ilgainiui ateina suvokimas, pradeda ryškėti tas vaizdas, kurį G. Orwellas ir norėjo žodžiais nupiešti skaitytojui. O tai, kaip ten bebūtų, pripažinkime, yra nugalėtojo arba atradėjo džiaugsmas.