„Norėjau, kad suprastum, kas yra tikra narsa, kad nelaikytum narsuoliu to, kuris turi rankoje ginklą. Žmogus, nors ir žino, kad bus paguldytas ant menčių, vis tiek turi stoti į kovą ir kautis iki galo, nieko nepaisydamas. Pergalė ateina retai, bet kartais ateina“, – 1960 metų liepos 11-ąją pirmą kartą amerikiečių rašytojos Harper Lee personažas, teisininkas Atikus Finčas, prabilo į savo aštuonmetę dukrelę Džiną Luizą Finč, visų vadinamą Paukšteliu. Taip prasidėjo jau 54 metus trunkantis dialogas su žmogaus sąžine.

Vos išleista H. Lee knyga „Nežudyk strazdo giesmininko“ (angl. To Kill A Mockingbird) ne tik tapo bestseleriu, tačiau jau po metų pelnė prestižinę Pulicerio premiją (angl. The Pulitzer Prizes), kuri, kaip žinia, vien tik už gražias akis neskiriama. 1962 metais knyga buvo ekranizuota, o Atikaus Finčo vaidmuo atiteko gražuolės Audrey Hepburn kolegai iš filmo „Atostogos Romoje“ (angl. Roman Holiday, 1953) Gregory Peckui, kuris daugiau nei puikiai perteikė personažo charakterį. Visgi H. Lee ši knyga buvo ir jos, kaip rašytojos, debiutas, dėl kurio ji netgi metė teisės studijas Alabamos universitete, ir rašytojos karjeros pabaiga. Mat autorė vėliau bandė ir toliau rašyti, tačiau ilgos kūrybinės kančios taip ir neleido užbaigti kito romano, pavadinimu „Ilgas atsisveikinimas“ (angl. The Long Goodbye).

„Nežudyk strazdo giesmininko“ galima vadinti ir autobiografiniu romanu, kadangi visoje istorijoje persipina pačios autorės prisiminimai iš vaikystės, epizodai iš šeimos kasdienybės, netgi ir nuo valstijos, kurioje gimė, autorė pernelyg nenutolsta. Nellė Harper Lee, pavadinta „atbulai“ senelės vardo garbei, gimė 1926 metais Alabamos valstijoje, Monrovilio miestelyje. Jos tėvas, Amasa Colemanas Lee, buvo teisininkas, kuriam savo karjeros metu teko ginti du juodaodžius, tėvą ir sūnų, už baltaodžio vietinės parduotuvės savininko nužudymą. Abu įtariamieji buvo pripažinti kaltais ir pakarti. Autobiografinės detalės šmėžuoja ir autorės knygoje, pastaroji minėta istorija irgi atgula į romano puslapius.

H. Lee istorija skaitytoją nukelia į Didžiosios depresijos laikų Ameriką, mažą, iš tiesų neegzistuojantį Alabamos miestelį Meikombą. Pasakojimo epicentre – penkiasdešimtmečio miestelio advokato ir našlio Atikaus Finčo šeima – vyresnėlis sūnus Džemis ir ketveriais metais jaunesnė peštukė, bet knygas dievinanti ir su tėčiu vakarais laikraščius skaitanti dukrelė Džina Luiza. Namuose dar nuolat dažniausiai prie puodų bruzda jų virėja Kelpurnija. Miestelis, rodos, kaip visi maži miesteliai: su savo herojais, keistuoliais, paskalų nešiotojais, pasiutusiu šunimi, vardu Timas Džonsonas, kurį nušauna ne kas kitas, o pats Atikus Finčas, ir net su savomis siaubo istorijomis. Finčo vaikai naiviai tiki, kad kaimynų Redlių namuose gyvena kažkokia būtybė, kuri vos pagalvojus apie tą namą jiedviem sukelia siaubą, todėl tą menamą padarą vaikai pramina Baubu Redliu. Vasarai prie Džemio ir Paukštelio prisijungia Dilas, kuris iš esmės yra H. Lee draugo Trumano Capotės prototipas pasakojime. Trijulė tampa neišskiriama, o draugystės saitai paskatina nutrūktgalviškus nuotykius, kurie turi savo kainą.

Romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“ suskirstytas į dvi dalis, pirmoji pasakoja istorijos priešistorę, įtraukia į miestelio gyvenimą, supažindina su veikėjais, o štai antroje – juodaodžio Tomo Robinzono, kurį gina Atikus, teismo procesas bei nuosprendis, kuriuo vis dėlto prisiekusieji nusprendžia, kad įtariamasis yra kaltas dėl baltaodės merginos išžaginimo. Abi dalys regimos iš vaiko, Paukštelio, perspektyvos. Nors suaugę mano, kad vaikai per maži ką nors suprasti, tačiau jie supranta kur kas daugiau nei suaugusieji, be to, jų nuoširdumas ir vaikiškai atviri klausimai ne kartą suglumina kitus herojus, kurie patys yra paskendę melo ir veidmainysčių liūne.

Romanas yra ir savotiškas kelių dešimtmečių – 1930-1960 metų – politinis amerikiečių visuomenės atspindys, kuriame ryškiausios šviesos autorės nukreipiamos į rasinės nelygybės problemą bei diskriminaciją juodaodžių atžvilgiu. Įsitvirtinę prietarai baltaodžių visuomenėje juodaodžių gyvenimą tais metais Amerikoje darė nepakeliamą: mokyklos, bažnyčios, restoranai ir tualetai privalomai turėjo būti atskirai nuo baltaodžių, taip pat įsikaltas suvokimas, kad juodaodžiai vyrai yra grėsmė baltaodėms moterims nuolat didino tikimybę namo sugrįžti mažiausiai patyrus fizinį smurtą. Kiekviena diena buvo kova už būvį. Tai patvirtina ir afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderio ir aktyvisto Martino Liuterio Kingo jaunesniojo nužudymas 1968 metais. Tačiau pamažu JAV ėmė formuotis naujas požiūris į juodaodžius, pirmą svarbų žingsnį šalis žengė 2008-aisiais, kai valstybės vadovu pirmą kartą JAV istorijoje išsirinko juodaodį prezidentą – Baracką Obamą.

„Šaudyk, kiek nori, kėkštus, jeigu pataikysi, bet atmink, kad žudyti strazdą giesmininką – nuodėmė.“

Vienas, mano manymu, svarbiausių epizodų romane yra Atikaus dovana sūnui Džemiui ir dukrai Džinai Luizai – oriniai šautuvai. Tačiau Atikus duoda gyvenimišką pamoką vaikams: „Šaudyk, kiek nori, kėkštus, jeigu pataikysi, bet atmink, kad žudyti strazdą giesmininką – nuodėmė“.

Tik perskaitęs šią knygą, supras, kiek daug yra parašyta tarp eilučių! Nes būtent todėl šios knygos vertė yra neįkainojama – vaikus išmoko naujų vertybių, kaip kad tolerancijos, nuoširdumo, pagarbos draugams ir šeimai, o suaugusiems primena, kokiais bedvasiais jie pamažu tapo. Tam vaistas tik vienas – gerumas, viltis ir tikėjimas teisingumu.