Turbūt net nesusimąstome, kai į savo kasdienę kalbą įpiname frazes iš garsių klasikinės literatūros kūrinių. Porelę jaunų įsimylėjelių, negalinčių atplėšti vienas nuo kito akių, dažnai pavadiname „Romeo ir Džuljeta“, o ilga ir iššūkių kupina kelionė yra ne kas kita kaip „Odisėja“. Jei žmogus yra valdomas savo nuolat besikeičiančių nuotaikų – vieną akimirką jis linksmas ir besišypsantis, o kitą jau piktas, irzlus ir nesukalbamas – taip ir norisi pasakyti, kad jis yra tarsi „Džekilas ir Haidas“. Kartą per mėnesį tokio palyginimo sulaukia dažna moteris. Neseniai ir pati išgirdau jį savo adresu. Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Paprasčiausiai jis priminė man seniai skaitytą knygą, giliai įsirėžusią į atmintį. Tai Robert Louis Stevenson apysaka „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.

Istorija prasideda scena, kurioje teisininkas Džonas Utersonas su giminaičiu Enfildu eina gatve, o šis pasakoja vieną intriguojantį nutikimą. Prieš keletą mėnesių Enfildas iš kažkur žingsniavo namo apie trečią valandą ryto ir pamatė gatve einantį grėsmingos išvaizdos vyrą. Visai netikėtai į jį atsitrenkė mergaitė, bėgusi priešpriešais. Dešimtmetė nukrito ant žemės, o vyras kuo ramiausiai sumindė ją ir nuėjo savo keliais. Enfildas neliko abejingas, tad pasivijo vyrą ir atsivedė į įvykio vietą. Verkiančią mergaitę jau guodė susirinkę artimieji ir gydytojas, kurio pakviesti ji ir bėgo. Mergaitė nebuvo sužeista, tik labai išsigandusi, tačiau žalą buvo būtina atlyginti. Visi nusprendė, kad misteriui Edvardui Haidui (toks buvo vyro vardas) pakaks sumokėti 100 svarų sterlingų. Jis sutiko su šiomis sąlygomis ir davė čekį šiai sumai. Kas keisčiausia, ant čekio puikavosi puikios reputacijos džentelmeno, Utersono kliento bei gero draugo daktaro Henrio Džekilo parašas.

Būtent tuomet, kai Enfildas baigia savo pasakojimą, Utersonas prisimena gan keistą aplinkybę. Visai neseniai daktaras Henris Džekilas pareiškė norįs pakeisti savo testamentą ir mirties ar ilgesnio nei trijų mėnesių dingimo atveju vieninteliu turto paveldėtoju skirti būtent Edvardą Haidą. Tai teisininkui sukelia įtarimą, kad Haidas galimai šantažuoja Džekilą, visais būdais reikalaudamas iš jo pinigų. Tačiau, kai Utersonas apie tai paklausia paties Džekilo, jis patvirtina, kad viskas yra gerai ir jis tvirtai apsisprendęs šiuo klausimu. Kai galiausiai Utersonas sutinka Haidą, jis lieka priblokštas jo atstumiančios ir pasibjaurėjimą keliančios išvaizdos, o tai dar labiau paskatina jį suabejoti, kodėl draugas pasitiki šiuo asmeniu.

Praeina vieneri metai, neatnešdami jokių ypatingų įvykių. Ir tuomet, vieną naktį tarnaitė netyčia pamato, kaip Edvardas Haidas lazda mirtinai sumuša parlamento narį, dar vieną Utersono klientą, kuris kaip tik nešė teisininkui laišką. Dėl šios sąsajos, policija susisiekia su Utersonu ir šis atveda policiją į Haido namus. Paties žudiko jau nėra, tačiau ten jie randa žmogžudystės įrankį – sulaužytą lazdą, skirtą pasiramsčiuoti. Utersonas be galo nustemba, nes atpažįsta šią lazdą, juk pats padovanojo ją savo draugui Džekilui. Kai Utersonas susitinka su Džekilu, šis sakosi nutraukęs visus ryšius su Haidu. Jis parodo teisininkui Haido Džekilui parašytą raštelį, kur jis atsiprašo už sukeltus rūpesčius ir atsisveikina visam laikui. Akylas Utersono sekretorius, atidžiau pažvelgęs į raštelį, pastebi, kad misterio Haido rašysena labai jau panaši į daktaro Džekilo.

Dingus Haidui, Džekilas vėl pasijunta laisvas, tarsi nuo pečių būtų nusiritusi jį slėgusi našta. Jis vėl pasineria į pilietinę veiklą ir, regis, pradeda džiaugtis gyvenimu. Tačiau ne viskas taip gerai, kaip atrodo. Daktaras staiga ima vengti žmonių, savo namuose nebepriima lankytojų ir tampa labai uždaras. Džekilo aplankyti ateina bendras jo ir Utersono draugas, tačiau šio susitikimo metu patiria tokį didžiulį šoką, kad, praėjus vos kelioms dienoms, stipriai sušlubuoja jo sveikata ir jis miršta. Prieš iškeliaudamas anapilin, jis atiduoda Utersonui laišką, kurį jis galėsiantis atplėšti tik po Džekilo mirties ar jam dingus. Jame juodu ant balto parašyta, ką jis pamatė ir kas jį taip sukrėtė.

Teisininką Džoną Utersoną aplanko sunerimęs Džekilo liokajus. Jis papasakoja, kad šeimininkas jau kelias savaites užsidaręs savo laboratorijoje ir atsisako išeiti. Abu vyrai patraukia link daktaro namų. Juose tvyro baimė, visi tarnai išsigandę spiečiasi į kamputį, mat iš laboratorijos sklinda verksmai, riksmai ir girdėti neramūs žingsniai. Kas keisčiausia, viduje esančio žmogaus balsas visai neprimena daktaro Džekilo. Utersonas kartu su liokajumi išlaužia laboratorijos duris ir, įsiveržę vidun, randa ant grindų gulintį negyvą Edvardą Haidą, apsirengusį Džekilo drabužiais. Tačiau kurgi dingo daktaras Džekilas? Visa laimė, kambaryje jie randa jo laišką, adresuotą Utersonui, kuriame jis žada papasakoti savo didžiąją paslaptį.

Utersonas grįžta namo ir galiausiai perskaito abu laiškus, kurie atsako į visus jo klausimus. Viskas prasidėjo nuo to, kad daktaras Džekilas, kilnus ir doras visuomenės veikėjas, pajuto savyje neatskleistą ydingąją savo asmenybės pusę ir rado būdą atskirti ją, transformuojantis į kitą asmenį. Tai jis padarydavo išgėręs paties pasigaminto eliksyro. Tokiu būdu jis apsaugodavo savo nepriekaištingą reputaciją, mat niekas jo nedorų darbelių nesusiedavo su pačiu Džekilu. Iš pradžių daktaras galėdavo pakeisti pavidalą tik išgėręs eliksyro, tačiau, ilgainiui, jis nebegalėjo kontroliuoti savo virsmų, Haidas prasiverždavo jam miegant ir netgi ėmė žudyti žmones. Džekilas išsigando, kad netrukus jis taps Haidu visam laikui. Tad pasirinko išeitį nusižudyti ir taip „užbaigti nelaimingo Henrio Džekilo gyvenimą“. Šiais žodžiais baigiasi daktaro Džekilo laiškas ir visa apysaka.

Pasak literatūros kritikų, ši istorija atspindi Viktorijos laikų kultūroje populiarią idėją apie žmogaus vidinę gėrio ir blogio kovą. Knygos autorius siekė parodyti, kad kiekviename iš mūsų greta švelnumo ir kilnumo slypi pyktis ir nerimas, tačiau kai žmogus nenori pripažinti savo blogosios pusės ir susitaikyti su ja, ji prasiveržia ir puola su didžiule jėga. Norėdamas paneigti žalą, padarytą nekaltiems žmonėms, žmogus iš tiesų tampa blogas. Didžiavimasis tuo, kad nesi nuodėmingas, ir yra didžiausia nuodėmė.