Prieš kelerius metus gavau knygyno dovanų kuponą (mėgstu tokias dovanas), todėl ramia sąžine leidau sau nusiaubti knygyną. Aišku, ką jau ten nusiaubsi už 50 litų... Vis gi, vaikštinėjau tarp lentynų ir ieškojau ko nors įdomaus. Akis užkliuvo už pavadinimo, o apvertus knygą - už Stephen King atsiliepimo. Jis pats liaupsinamas kaip geriausias fantastinių ir siaubo istorijų rašytojas, todėl šioje vietoje jo nuomonė man pasirodė autoritetinga. Cituoju: „Kiekvienas knygos puslapis verčia patirti siaubą, klykti. Nėra nė vienos pertraukos, skyrių, kad galėtum atgauti kvapą... Būtent siaubas ir įtampa pavers šią knygą bestseleriu, bet jos pretenzija į literatūrą susijusi su neapsakomu natūralizmu. Tai ne "Tamsos širdis”, bet savo geriausiais, kvapą gniaužiančiais puslapiais, siaubą varančia ir klaustrofobine atmosfera romanas privertė mane prisiminti Franką Norrisą.“ Mane suintrigavo, todėl po minutėlės jau stovėjau kasoje, rankose laikydama Scott Smith knygą „Griuvėsiai“.

Keturi jaunuoliai iš Amerikos – Erikas, jo mergina Steisė, jos geriausia draugė Emė ir Emės vaikinas Džefas – baigę koledžą atostogauja populiariame Meksikos pajūrio kurorte Kankune. Linksmai leisdami laiką, jie susipažįsta su vokiečiu turistu Matiju ir trimis nuolat girtais graikais, prisistatančiais ispaniškomis pravardėmis – Pablu, Chuanu ir Don Kichotu. Matijas įtikina amerikiečius ir Pablą prisijungti prie jo ir surasti jo brolį Henrichą, kuris išvažiavo į archeologų stovyklavietę, kartu su neseniai sutikta mergina ir per ilgai negrįžta. Jaunuolių grupelė lengvabūdiškai leidžiasi į avantiūrą ir pagal Henricho paliktą ranka pabraižytą žemėlapį, iškeliauja į krašto gilumą. Netoli majų kaimelio jie suranda paslėptą taką, kuris veda link didelės kalvos, apaugusios vijokliais. Iš kaimelio juos atsiveja berniukas ir prašo neiti toliau, tačiau kompanija nekreipia į jį dėmesio. Netrukus vaikas atsiveda pagalbos – ginkluotų vietinių gyventojų. Iš pradžių jie taip pat prašo jaunuolių sugrįžti, bet vos tik Emė netyčia užmina ant vijoklio daigelio kalvos papėdėje, kaimelio gyventojai apsigalvoja ir primygtinai reikalauja eiti pirmyn.

Nieko nesuprasdami, jaunuoliai užlipa ant kalvos ir, savo didžiausiam siaubui, ten randa Henricho kūną, spėjusį apaugti vijokliais. Bandydami išlaisvinti lavoną, jie nusidegina rankas ir supranta, kad vijokliai savyje turi rūgšties, nuo kurios dalis vaikinuko veido taip greitai suiro. Kalvos viršūnėje jie randa porą palapinių, laužavietę ir gervę (suktuvą), kurios virvė nuleista į gilią šachtą. Visai netrukus jie išgirsta mobiliojo telefono skambučio garsą. Praeina šiek tiek laiko, kol visi susigaudo, jog garsas sklinda iš šachtos gilumos. Draugai nusprendžia pasinaudoti gerve ir nusileisti apačion paieškoti pamesto mobiliojo telefono. Savanoriu pasisiūlo graikas Pablas, tačiau, jam leidžiantis žemyn, vijoklių rūgšties paveikta virvė nutrūksta, Pablas skausmingai nukrenta ant nugaros ir susilaužo stuburą. Iškelti sužeistą graiką į viršų pasišauna Erikas. Iš vienos palapinės medžiagos grupelė nupina daugiau virvės, iš kuoliukų pagamina įtvarą ir iškelia nelaimėlį.

Džefas, medicinos studentas, dėl labiausiai išvystyto loginio mąstymo ir žinių, kaip išlikti gamtoje, greitai tampa grupelės lyderiu. Jis supranta, kad kaimelio gyventojai bijo vijoklių ir, nuolat berdami druską ant žemės, suformavo žole neapaugusį apsauginį ratą aplink visą kalvą, kad šie nepasklistų už jos ribų. Kaimiečiai nuolat stebi čia atklydusius turistus, apsiginklavę lankais bei strėlėmis ir pasiruošę nušauti kiekvieną, pasiryžusį peržengti ratą. Tai įrodo ir vijoklių raizgalynėje rastas kažkieno padarytas apie pavojų įspėjantis ženklas – keptuvė, ant kurios dugno pakeverzotas žodis „Pavojus“ ir likusių archeologinių kasinėjimų dalyvių bei dar kelių žmonių kūnai.

Po nakties palapinėje, Erikas pajunta, kad jo kojos žaizdoje (susižeidė gelbėdamas Pablą) kažkas juda. Netrukus paaiškėja, kad tai vijoklio daigelis, kurį jis pabando ištraukti ir, regis, jam pavyksta. Tačiau netrukus jis vėl pajunta kažką rangantis kojoje ir pabando išpjauti kišeniniu peiliuku. Ilgainiui Erikas tampa apsėstas minties, kad vijoklis įlindo į jo kūną ir spaudžia jį iš vidaus, rangosi ir anksčiau ar vėliau pribaigs jį.

Kai ima trūkti maisto ir vandens, vilties suteikia vėl suskambėjęs mobilusis telefonas. Džefas ir jo mergina Emė nusileidžia į šachtą jo surasti. Netrukus jie supranta, kad jokio mobiliojo telefono nėra, ir kad garsą skleidžia pats augalas, kurio daigai raizgosi ir šachtos viduje. Tai, kad vijokliai gali atkartoti kalvoje anksčiau girdėtus garsus, išgąsdina juos dar labiau.

Vieną vakarą, Erikas, Emė ir Steisė prisigeria tekilos, kurios net tris butelius kuprinėje nešėsi Pablas, suvalgo beveik visas maisto atsargas ir, nuovargio bei alkoholio paveikti, smarkiai susibara. Visa tai pamatęs Džefas labai supyksta ir įniršį išlieja ant savo merginos. Net nutilę jie girdi savo pačių šiurkščius žodžius ir keiksmažodžius. Jų nuostabai, žodžius atkartoja vijokliai. Prasideda stiprus lietus. Emė, visiškai girta nusvirduliuoja atokiau, ir net kai Džefas išgirsta ją vemiant ir šaukiant jo vardą, jis atsispiria norui nueiti ir įsitikinti, kad jai viskas gerai. Ryte paaiškėja, kad Emė negyva – uždusinta vijoklio. Pirma auka. Netrukus, pajudėti negalintis Pablas, taip pat uždusinamas plono vijoklio ūselio. Antra auka. Džefas, pasinaudodamas liūtimi, pabando pabėgti, tačiau jį perveria kelios kaimiečių strėlės, o kūną įtraukia vijokliai. Trečia auka. Ryte Eriką ištinka panikos priepuolis ir jis kaip pamišėlis ima pjaustytis, ieškodamas vijoklio daigų po savo oda. Matijas pabando jam sutrukdyti ir Erikas netyčia nuduria jį peiliu. Ketvirta auka. Žiauriai susižalojęs ir baigiantis nukraujuoti Erikas paprašo Steisės užbaigti jo kančias. Ji sutinka ir nuduria jį tuo pačiu peiliu. Penkta auka. Likusi viena, Steisė nusileidžia nuo kalvos, atsisėda jos papėdėje, persipjauna riešus ir ramiai laukia mirties, tikėdamasi, kad jos kūnas bus kaip ženklas, perspėjantis kitus vengti šios vietos. Tačiau jos kūną paslepia vijoklių daigai. Šešta auka.

Dar po trijų dienų prie kalvos pagaliau atvyksta Pablo draugai graikai, Chuanas ir Don Kichotas, ir keli brazilai, kuriuos jie pasikvietė drauge. Kelios akimirkos ir jie žingsniuoja takeliu viršun, šaukdami Pablo vardą. Visi puikiai suprantame, kad vieninteliai žmonės, žinoję, kad čia išvyko jaunuolių kompanija, ir galėję pakviesti pagalbos, ką tik patys tapo būsimomis aukomis.

Iš tiesų, siužetas atrodo iki skausmo pažįstamas iš lėkštų siaubo filmiūkščių, kur jaunimėlis netyčia išsuka iš kelio ir juos visus po vieną išgalabija zombiai mutantai. Tarp kitko, 2008 metais pagal šią knygą susuktas panašaus tipo filmas, kuris kiek nuvylė, todėl džiaugiuosi, kad pirmiau perskaičiau knygą. Ji, nepaisant nuspėjamo siužeto, iš tiesų turi kažką tokio, kas sugniaužia tave nuo pat pirmo puslapio ir nepaleidžia, kol neperskaitai jos iki galo. Stephen King buvo teisus, sakydamas, kad čia visai nėra atokvėpio valandėlių, per kurias galėtum trumpam nukreipti mintis. Skaitydamas jauti nuolatinį nerimą, įtampą, jautiesi taip, tarsi pats būtum ant tos kalvos, apsuptas žmogžudžių vijoklių (net nejučia pradedi kasytis, rimtai sakau). Taigi, jei norite pasišiurpinti, būtinai perskaitykite šią knygą.