Bohemiškasis Paryžius Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Trys dienos nuspręsti, ar pasirinkti savo laisvę, kurios kaina - naujai užsimezgusios gyvybės sunaikinimas, ar užsinerti vedybinio gyvenimo kilpą sau ant kaklo ir prarasti savo esybę. Tikslą, dėl kurio gyvenai daugiau kaip tris dešimtmečius. Kurį kelią pasirinkti išmintingiausia? Sąžiningiausia? Humaniškiausia?

Šis egzistencinis klausimas nuo pamatų kaip reikiant supurto 35-ojo savo gimtadienio laukiantį filosofijos dėstytoją Matjė, kurio meilužė Marselė laukiasi jųdviejų kūdikio. Priimamas bendras sprendimas - atlikti abortą. Tačiau skrupulingasis dėstytojas ne toks ir savanaudis ir egoistas - jis deklaruoja gausiąs pinigų bet kokiomis priemonėmis, kad tik Marselei operaciją atliktų ne šundaktaris. Kitaip tariant, reikalas turi būti sutvarkytas švariai, be pėdsakų ir neigiamų padarinių jo ilgametei meilužei. Tačiau tiek galvodamas, kaip greičiau išspręsti šį jo laisvei grasinantį rūpestį, nejučia pažadina savo giliai įmigusį sąžinės balsą, kuris jo klausia: „Galbūt turėčiau ją vesti?“. Taip, vedybos tarsi būtų sprendimas. Visuomenės akimis žiūrint. Marselės akimis žiūrint. O jei pažiūrėsime Matjė akimis? 

Tai labai trumpas pristatymas, apie ką skaitytojui kalba vieno ryškiausių XX-ojo amžiaus egzistencialistų, prancūzų rašytojo, dramaturgo, publicisto Jeano Paulio Sartre'o (1905 - 1980) pirmoji trilogijos „Laisvės keliai“ dalis „Brandos amžius“. Tikrai neverta išsigąsti knygos dėl autoriaus pavardės - pasakojime išties puikiai, dinamiškai, įvairialypiai atspindimas žmogaus charakteris, nuolatinė kova su savimi, savo sąžine. Knygoje autoriaus sukurti personažai yra labiau antagonistai savo prigimtimi. Jie ydingi, jiems neegzistuoja moralės normos, jie nuolat siekia laužyti taisykles ir standartus savo įžūliu, iššaukiančiu ar netgi šokiruojančiu elgesiu. Jie pikti vieni kitų atžvilgiu. Jie savanaudiški. Jie priešai vienas kitam, konkurentai, nors vienas kitą vadina draugais.

J. Sartre'as domėjosi daugeliu dalykų, kaip kad metafizika, ontologija, epistomologija, etika, politika, buvo išties plataus akiračio žmogus. Pats karo, kurio šešėlis neretai šmėsčioja ir knygos puslapiuose, neišvengė. Tačiau įdomu tai, kad 1939 metais į Prancūzijos kariuomenę buvo paimtas... meteorologu! Domėjosi marksizmo idėjomis, tačiau į komunistų partiją pats nebuvo įstojęs. Šis klausimas iškyla ir viename iš knygos herojų - Matjė ir Briunė - dialogų. Komunizmu tikintis Briunė siūlo Matjė stoti į komunistų partiją, tačiau Matjė atsisako. 

Sartras (kaip ir Alberas Kamiu) buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogaus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui. Įdomu ir tai, kad 1964 metais jam suteiktos Nobelio literatūros premijos J. P. Satre'as atsisakė. Po metų, tai yra 1965-aisiais, J. P. Sartre'as lankėsi ir Lietuvoje, kuri tuo metu buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Rašytojo svitą į Nidą bei Kuršių Neriją lydėjo Eduardas Mieželaitis, tuomet buvęs rašytojų sąjungos pirmininku, ir Mykolas Sluckis, taip pat fotografas Antanas Sutkus. 

1498693228 f2e67e07e2

Grįžtant prie knygos siužeto - per tris dienas Matjė blaškosi po Paryžių, be su kišenėje, ieškodamas 5000 frankų, kad Marselė galėtų nueiti pas „padorios reputacijos“ daktarą, tačiau taip besiplukdamas iš tiesų jis bando savo egzistenciją perkelti į aukštesnę dimensiją, tai yra bando pajusti ką nors daugiau, nei tik laukimą, kad kažkas pagaliau jau įdomaus ir sensacingo nutiks gyvenime. Todėl jis nesibodi savo studento, vieno jo draugų dar vadinamo sekėju, bei jo jaunos, kaprizingos, neprieinamos ir netgi žiaurios sesers Iviš kompanija. Matjė tiki, kad jis myli Iviš. tačiau ilgainiui supranta klydęs... Pagaliau suvokia, kad yra išties pasimetęs savo jausmuose. Marselės jis nebemyli, nors telefonu baigdamas pokalbį iš pareigos iškosėja „myliu tave“, o Iviš geidžia, bet ne dėl jos asmenybės, o dėl jos atžarumo, nuolatinio šaltumo ir abejingumo Matjė atžvilgiu. Matjė nuolat mintyse skaičiuoja pinigus, kiek išleidžia, kiek jam reikia operacijai, vis galvoja, kur gauti tokią sumą pinigų. Kol galiausiai apsisprendžia pavogti. Ir čia yra jo apsisprendimo momentas, kad vesti jis dar nepasirengęs, todėl verčiau pasirūpins iškilusia problema. Jis pasirenka savo laisvę. Nepriklausomybę būti. 

Jis gana atvirai priima jam pinigų abortui nenorėjusio skolinti draugo Danielio prisipažinimą, kad pastarasis yra homoseksualas. Homoseksualas, kuris ketina išsaugoti Matjė kūdikį vesdamas Marselę. Danielis mėgsta kankintis bei kankinti kitus, jis nekenčia žmonių, ypač tokių, kaip jis. Tačiau jaučiasi išsilaisvinęs, kai apie savo orientaciją pasisako Matjė. Matjė puola į paniką, nesuprasdamas kokioje absurdiškoje padėtyje atsidūrė. Pabaiga nenustebina. Nors galėtų.

Tai visgi kokia ta asmeninės laisvės kaina? Kokia gyvybės kaina? Kas gyvenimo vertybių skalėje užima viršūnę? Ką vadiname draugais? Kada žmogus sulaukia brandos? Kiekvienas turi savo atsakymus į šiuos klausimus. Ką gi, patarimas pabaigai - nebijokite skaityti Satre'o, jis privers jus pamąstyti apie pamatinius gyvenimo dalykus. Puiki mankšta protui!