Po kiekvienos knygos pasirinkimu slypi kokia nors istorija. Taip nutiko ir su Khaled Hosseini romanu „Bėgantis paskui aitvarą“. Esu įsitikinusi, kad rašytojo pavardė ar kurio nors iš jo romanų pavadinimas jau buvo šmėkštelėjęs man prieš akis, tačiau to nepakako, kad susidomėčiau. Vis dėlto, vieną dieną kažkas socialiniame tinkle pasidalino nuoroda į „The Echo Project“ puslapį (http://echoproject.ca/). Iš pradžių net nesupratau, kas tai per projektas, bet paskaičiusi aprašymą, sužinojau, kad rašytojo Khaled Hosseini naujausios knygos „Ir aidėjo kalnai“ redaktoriai, didžiausi gerbėjai, vizualiojo meno atstovai, poetai ir fotografai susibūrė tam, kad padėtų skaitytojams atrasti šią knygą visiškai naujai. Šiame tinklalapyje pateiktas kiekvieno knygos puslapio (jų yra 421) vaizdinis ir garsinis apipavidalinimas. Tai puslapio turinį atspindintis piešinys, nuotrauka, muzika ar kelių sekundžių filmukas.

Man labai patiko ši idėja, tad aš pradėjau domėtis šios knygos autoriumi ir kitais jo kūriniais. Panorau kurį nors perskaityti. Atsiliepimai buvo labai įvairūs. Vieni teigia, kad pirmoji knyga „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pati geriausia, kiti sako, kad ji neprilygsta antrajam romanui „Tūkstantis saulių skaisčių“, o treti teigia, kad pats ambicingiausias jo kūrinys yra mano minėtas „Ir aidėjo kalnai“. Visgi nusprendžiau nesiblaškyti ir pradėti viską nuo pradžių, todėl šiandien rašau apie pirmąją amerikos afganistaniečio Khaled Hosseini knygą, kuri du metus išsilaikė New York Times bestselerių sąrašo viršuje. Nepaisant joje atskleidžiamų kontraversiškų pasakojimų apie Afganistano politinę situaciją, atsiliepimai apie šią knygą yra tik teigiami. 2007 metais pasauliui parodyta romano ekranizacija.

Knyga suskirstyta į tris dalis. Pirmoje dalyje pasakojama apie pagrindinio herojaus vaikystę. Amiras – turtingo prekybininko sūnus, nerūpestingai gyvenantis dideliuose gražiuose namuose. Hasanas – Amiro tėčio tarno Ali sūnus, gyvenantis mažoje lūšnelėje netoliese. Šie vaikai visą laiką leidžia kartu, kaip geriausi draugai. Amiras skaito Hasanui knygas, nes šis nemoka skaityti, vaikai kartu dalyvauja aitvarų kovų varžybose. Šios varžybos yra sena Afganistano žiemos tradicija. Daug žmonių susiburia pažiūrėti, kaip stiklo virve nupjovęs visus priešininkus, danguje lieka tik vienas aitvaras nugalėtojas. Dar viena labai svarbi varžybų dalis yra nupjautų aitvarų gaudymas. Didžiausias laimikis – paskutinis nukritęs aitvaras. Hasanas yra tiesiog neįtikėtinas aitvarų gaudytojas. Vaikas puikiai nujaučia, kurioje vietoje jis nusileis ir suspėja ten pirmas. Savo trofėjų visuomet atiduoda savo jaunajam šeimininkui Amirui.

Amiro tėvas, meiliai visų vadinamas Baba, yra labai gerbiamas visų miestelėnų. Jis stiprus ir tvirtas vyras, daug dėmesio skiriantis pilietinei veiklai, savo uždirbtą turtą investuojantis į tokius projektus, kaip našlaičių namų statybos.  Visiems aplinkiniams jis yra autoritetas, garsėjantis kaip griežtas, bet teisingas žmogus ir rūpestingas tėvas. Tiek savo sūnų Amirą, tiek tarno sūnų Hasaną jis myli vienodai, juk nei vienas, nei kitas neturi mamos. Tačiau, kad ir koks geras tėvas jis bebūtų, jis dažnai kritikuoja savo berniuką, esą šis yra silpnas ir nedrąsus, ne toks, kaip jis pats. Amiras, tuomet, randa atramą ir paguodą artimiausio savo tėvo bičiulio Rahimo Chano draugijoje. Jis supranta vaiką ir palaiko jo norą skaityti knygas ir pačiam rašyti pasakojimus.

Kaimynystėje gyvena vyresnis berniukas Asefas, kuris yra kilęs iš turtingos šeimos, viešumoje elgiasi nepriekaištingai, tačiau iš tiesų yra sadistas ir smurtautojas. Jis nuolat erzina Amirą, kad šis bendrauja ne su savo kastos atstovu. Vieną dieną, jis su savo bendrais sumano užpulti Amirą ir sumušti savo mėgstamiausiu įrankiu – kastetu. Bet ištikimasis Hasanas apgina Amirą, išsitraukia laidynę ir pagrasina, kad išmuš akį akmenuku, jei šis nepaliks jų ramybėje. Tąkart Asefas atsitraukia, bet pažada atkeršyti.

Vieną žvarbią ir vėjuotą žiemos dieną įvyksta didžiosios aitvarų kovų varžybos ir Amiras jas laimi, tokiu būdu pagaliau pelnydamas ir Babos prielankumą. Hasanas bėga pagauti paskutinio nukirsto aitvaro, didžiojo trofėjaus, kad galėtų atiduoti savo jaunajam šeimininkui Amirui ir sušunka: „dėl tavęs – tūkstančius kartų“. Žinoma, Hasanas pagauna aitvarą, tačiau, pakeliui namo jį užklumpa Asefas ir jo pakalikai. Berniukas atsisako atiduoti savo laimikį, todėl užpuolikai nusitempia Hasaną į tamsų skersgatvį, sumuša ir išprievartauja. Ieškodamas Hasano, ten atsiduria ir Amiras. Jis iš už kampo stebi šią baisią sceną, tačiau iš baimės nedrįsta sutrukdyti tam, ką mato. Be to, Amiras yra įsitikinęs, jei neparneš namo aitvaro, Baba juo mažiau didžiuosis. Nors berniukas jaučiasi kaltas, kad neišgelbėjo savo draugo, dar labiau jis nori išsaugoti tuos naujai užgimusius tėvo jausmus.

Hasanas parneša aitvarą Amirui ir iš pradžių abu apsimeta, kad nieko neįvyko. Tačiau kaltės jausmo graužiamas mažasis ponaitis pradeda vengti savo patarnautojo, nors šis ir nori draugauti kaip anksčiau. Kai sąžinės priekaištai pasidaro nebepakeliami, Amiras sugalvoja, kaip atsikratyti Hasano ir jo tėvo. Jis paslepia laikrodį it šiek tiek pinigų po čiužiniu tarnų trobelėje ir tikisi, kad apie tai sužinojęs, Baba lieps jiems išvykti iš namų. Hasanas lieka ištikimas savo šeimininkui iki galo ir prisipažįsta pavogęs tuos daiktus. Amiro nuostabai, Baba atleidžia berniukui, nors pats kadaise yra sakęs, kad vagystė yra pati didžiausia nuodėmė iš visų. Ali su savo sūnumi apsisprendžia išvykti, nors Baba ir maldauja pasilikti.

Antroje knygos dalyje veiksmas nusikelia į laiką po penkerių metų, kai 1979-aisiais Sovietų sąjunga pradeda karinę intervenciją į Afganistaną. Amiras su tėvu pabėga į Ameriką, Frimonto miestą Kalifornijoje, kur apsistoja apšiurusiame butelyje. Baba pradeda dirbti degalinėje, o Amiras įstoja mokytis į bendruomenės koledžą ir svajoja tapti rašytoju. Kiekvieną sekmadienį jie prekiauja sendaikčių turguje San Chosė, taip užsidirbdami papildomų pinigų. Čia Amiras susipažįsta su kita pabėgele iš Afganistano, Soraja Taheri, ir jos šeima. Jaunuoliai pajunta vienas kitam šiltus jausmus ir susituokia, tačiau visai netrukus Babai diagnozuoja vėžį ir jis miršta. Jaunieji labai laimingi, atradę vienas kitą, tačiau jų meilę temdo žinia, kad jie negali susilaukti atžalų.

Trečioje dalyje paaiškėja, kad Amiras tapo puikiu rašytoju, jo karjera klostosi sėkmingai, kaip ir šeimyninis gyvenimas. Praėjus penkiolikai metų nuo pabėgimo iš Afganistano, jis sulaukia skambučio iš praeities. Geriausias tėvo draugas Rahimas Chanas prašo atvykti pas jį į Pešavarą Pakistane, lakoniškai užsimindamas, kad „galima vėl būti geram“. Amiras išvyksta, kad aplankytų seną bičiulį, tačiau vizito metu paaiškėja daug paslapčių. Visų pirma, Rahimas serga nepagydoma liga ir jo laikas šiame pasaulyje nenumaldomai senka. Taip pat sužinome, kad senasis tarnas Ali žuvo sprogus minai, o Hasanas su žmona buvo nužudyti po to, kai neleido Talibano nariams konfiskuoti senojo Babos namo Kabule. Vyras atskleidžia, kad Ali buvo nevaisingas, ir kad Hasanas iš tiesų buvo Babos sūnus, todėl ir pusiau Amiro brolis. Galiausiai jis pasako tikrąją priežastį, kodėl pasikvietė Asaną čia. Jis prašo išgelbėti Hasano sūnų Sorabą iš liūdnai pagarsėjusių Kabulo vaikų namų, nes ten jam nėra saugi vieta.

Amiras, draskomas prieštaringų jausmų, galiausiai sutinka padaryti gerą darbą. Juk taip jis pagaliau galėsiąs atpirkti savo kaltę Hasanui. Vaikų namų direktorius pasako, kad Talibano nariai reguliariai lankosi čia ir už mokestį išsiveda vaiką, dažniausiai mergaitę, tačiau kartais pasiima ir berniuką. Šįkart tai buvo Sorabas. Amiras pasiryžęs kovoti iki galo, tad atvyksta į Talibano vadeivos namus, reikalauti atiduoti vaiką. Išaiškėja, kad vadeiva yra jo vaikystės priešas Asefas, ir, kad Sorabas iš tiesų laikomas jo namuose ir seksualiai išnaudojamas, verčiamas šokti ir rengtis moteriškais rūbais. Asefas taip pat atpažįsta Amirą ir sutinka atiduoti vaiką, jei pagaliau įvyks tai, kas jau seniai turėjo įvykti, jie susidurs žūtbūtinėje kovoje. Asefas negailestingai sumuša Amirą ir šis jau būtų išleidęs paskutinį atodūsį, jei ne Sorabas. Jis išsitraukia laidynę ir žalvariniu rutuliuku išmuša Asefui akį, taip laimėdamas laiko jiems abiems pabėgti.

Amiras pažada parsivežti Sorabą į Ameriką ir įsivaikinti jį, tačiau Amerikos valdžia pritrūksta įrodymų, kad Sorabas išties našlaitis. Amirui pasakius, kad šiek tiek užtruks, kol bus sutvarkyti visi reikiami dokumentai, Sorabas iš nevilties pakelia prieš save ranką. Jo gyvybę pavyksta išgelbėti ir galiausiai jie atvyksta į Ameriką. Amiro šeima įsivaikina berniuką, tačiau jis atsisako pratarti bent žodį ir užsisklendžia savyje. Tačiau vieną dieną parke surengiamos aitvarų varžybos. Tai jam primena tėtį ir jo veide vėl pasirodo šypsena. Amirui šį šypsena reiškia visą pasaulį, reiškia kaltės Hasanui atpirkimą ir jis gaudydamas skrendantį aitvarą sušunka: „dėl tavęs – tūkstančius kartų“.

Knygoje „Bėgantis paskui aitvarą“ daug kas įžvelgia autobiografinių motyvų, nes Khaled Hosseini, kaip ir pagrindinis veikėjas Amiras, gimė Afganistane ir visai jaunas pabėgo iš šalies, prasidėjus Sovietų invazijai. Kaip teigia pats knygos autorius, jis vis dar jaučiasi kaltas, nes Afganistane liko jo giminaičių, kurių likimas susiklostė daug liūdniau nei jo. Vienas jo pusbrolis užduso tuščioje benzovežio kuro talpykloje, kai bandė pabėgti iš šalies. Šį pabėgimo būdą autorius aprašė knygoje. Būtent taip iš Kabulo pabėgo pagrindinis herojus ir jo tėvas. K. Hosseini su liūdesiu prisimena Afganistane populiarias aitvarų kovų varžybas, kurios tokios brangios jo širdžiai, kad net tapo pagrindiniu ir netgi simboliniu knygos motyvu.