Prieš kelias savaites pradėtoje serijoje jau aptariau, kokie treneriai man varo siaubą. Šiandien apie tuos, iš kurių sulauki labai įdomių klausimų ir pastabų. Tiesa, „siaubais“ juos vadinti gal ir nėra labai tikslu, gal labiau tiktų „facepalmai“. Apie ką aš? Apie tuos, kurie visai netyčia pasako įdomių dalykų ir nors ant jų pykti negali, bet jų tiek daug, kad visi puikiai susidėlioja į kelias grupes:

1. Žmonės, kurie klausia „Tai bėgsi tą maratoną, kur kitą savaitgalį?“, „Kaip sekės maratonas?“. Sudėjus visų mano varžybų distancijas maratonas tikrai išeitų, tačiau tikro maratono – 42 km vienu ypu niekada nesu nubėgusi. Vis dėlto tokius klausimus tikrai girdėjau ne vieną kartą. Matyt, negalima pykti, kad nebėgiojančiam žmogui visi varžybų, kuriose yra žodis „maratonas“, bėgikai – maratonininkai.

2. Žmonės, kurie klausia „Tai kelinta nubėgai/atvažiavai?“ - labai panaši (dažnai ta pati) grupė kaip pirmoji. Tada jei pasakai, kad esi 200-kažkelintoji (kas iš poros tūkstančio mėgėjai yra geras rezultatas), jie labai nusivilia, kad nubėgai prastai. Žinoma, laikas, per kurį nubėgai nieko nesako. 

Tai, kad aš turiu krepšinio ir tinklinio kamuolius, nereiškia, kad galiu dalyvauti varžybose (na, teoriškai galiu, bet gal geriau nereikia).

3. Žmonės, kurie sako, kad „bėgimas žaloja kelius“, „važiuoti dviračiu prie gatvės – nesveika dėl mašinų išmetamų dujų“, „labai intensyvi treniruotė kenkia širdžiai“. Iš esmės sako, kad sportas – nesveika. Žinoma, kad bėgant su tam neskirtais bateliais kietu asfaltu sau pakenksime, BET kai galimas traumas dėsto žmogus, kuris niekada nebėgioja/nevažinėja dviračiu/nepajuda daugiau nei iki mašinos, tai atrodo mažų mažiausiai juokinga. 

4. Žmonės, kurie sako „Tu juk sportuoji, padarysi“, kai kalba eina apie bet kurią sporto šaką. Tai, kad aš bėgioju, nereiškia, kad galiu padaryti prisitraukimų. Tai, kad aš turiu krepšinio ir tinklinio kamuolius, nereiškia, kad galiu dalyvauti varžybose (na, teoriškai galiu, bet gal geriau nereikia). Taip pat nereiškia, kad puikiai laikau lygsvarą ar esu įvaldžiusi jogos pozas, kai jogą „namūdiškai“ darau 2x/mėn. 

5. Žmonės, kurie tave laiko treneriu. Taip, aš ir paskaitau apie sportą, bet treniruočių programų kitiems nesudarinėju. Ir ne todėl, kad man gaila, o dėlto, kad pati nelabai turiu programos. Pamenat „Draugų“ epizodą, kur Fibi lėkė lyg išprotėjęs vaikas. Aš taip elgiuosi savo galvoje: jei geras oras, bėgsiu ir pavargusi, jei muzika pakelia nuotaika, bėgsiu greičiau ir pan. Tačiau nei aš skaičiuoju širdies ritmą, nei bėgioju intervalus, todėl kitiems paaiškinti, kaip tai daryti tikrai neturėčiau.

Bus daugiau, oi bus! :) Stay tuned!