Nesvarbu, ar einate į sporto salę, ar į kokius nors grupinius užsiėmimus, jei sportuojate ne tarp 4 namų sienų, greičiausiai teko susidurti su vienu kitu treneriu. Visi žino, kad sportas man patinka, nežinau, ar esu pakankamai profesionali, kad galėčiau tai vadinti savo hobiu, bet jis dažnai pataiso kitus dalykus, kurie gyvenime eina ne taip, kaip turėtų. Dažnai, bet ne visada, o viena to priežasčių – išrankumas treneriams.

Paulo Coelho su treningais. „Kiekvienas kelias, jei tik juo einant išsipildo svajonė, yra magiškas“, „Tik kančia ir meilė gali atskleisti gyvenimo paslaptis“ – tai yra tikros „rašytojo“ citatos. Tačiau nereikia būti „rašytoju“, kad pasisemtum tokios „gilumos“ – kartais užtenka nueiti pasportuoti.  „Rask viduje stiprybės ir būk, kuo nori būti“, „Pajausk jėgas iš vidaus, jos jau tavyje“ – sako treneris.  Ką aš jaučiu tai – skaudančios kojos ir rankos, mano viduje pulsuoja raumenys, o ne kažkokios man nepažintos jėgos.

 Blogas ir geras policininkai. Turbūt esat matę ne vieną filmą, kur labai tiesiogine prasme yra du policininkai – vienas atlaidus ir neva bandantis padėti, kitas atseit siekia to paties tik kiek griežtesniais metodais. Tokių vaidmenų gali pasitaikyti ir šeimoje, kai gavus blogą pažymį tėtis sako „na, juk esi protinga, pasistenk labiau“, o mama aiškina „ką tu sau galvoji??? Kaip tu nepasimokei?“.

Geras policininkas sporto salėje gal net kiek panašus į Paulo Coelho. Jis bandys įkvėpti visais įmanomais būdais. „Tu stipri, tu gali, aš žinau, kad tu gali, tik nepasiduok“. Kąąą? Kaip tu gali žinoti, ką aš galiu, jei tu pirmą kartą mane matai? Globėjiškas balso tonas čia nepadės.

Blogas policininkas kartos panašias frazes kaip geras, tačiau tonas bus gerokai kitoks. Pamenu, seniai buvau vienoje treniruotėje, kur 2 kartus mažesnė už mane trenerė visas 45 minutes šaukė.  „Vaaaaarom! Dar po vieną! Du! Tryyyyyys! Nebūkit liurbiai! DAAAAAR!!!“ – liurbiai paprastai nebūna trenerių žodyne, tačiau jie puikiai tinka tarp visų kitų šūkių. Man tai panašu isterikę mokytoją (kurios - ačiū gerai mokyklai - neturėjau).   Sako, kad sportas pakelia nuotaiką, panašu, kad ne visiems. TAI NEGADINKIT MANO!!!

quickmeme.com

Pinokis. Darai kokį tūkstantąjį pritūpimą ir treneris sako „liko visai mažai – tik 20“. Tada sukaupti jėgas ir mintyse skaičiuoji nuo 20 iki 0...o tada treneris šelmiškai nusišypso ir sako „cha...apgavau! Dar 20!“. Po šitų žodžių noriu ne likusius 20 pritūpimų padaryti, o trenerį 20 kartų pasiųsti velniop!

Supermamytė - „Cheerleader“ Ateinate į treniruotę po darbo, nuo darbo papilkusiu veidu ir ūžiančiomis smegenimis. Tada prieina treneris ir klausia „kaip šiandien jaučiatės? Ar viskas gerai? O kur jūsų šypsenos (aka. šypsenėlės/šypsenytės)?“ Treniruotei įpusėjus ar besibaigiant jūs vėl paraginami nusišypsoti, nes esate tikri „šaunuolėliai“. Šis variantas galbūt geriausias iš išvardintų anksčiau, bet vis dėlto mamą turime vieną, antros sporto klube nereikia (ir ne, mano mama tokių žodelyčių net nevartoja).

Ko aš noriu iš trenerio?

Išvada bus labai banali – kiekvienam savo treneris.Vieniems „blogas policininkas“ puikiai tinka, kitus įkvepia „Paulo Coelho“. Mano filosofija – aš žinau, kiek aš galiu padaryti. Jei aš padariau pauzę, tai reiškia, kad šiuo metu galiu padaryti būtent tiek ir ne daugiau, jei norėsiu save paspausti, paspausiu, man taip pat nereikia po kartoti, kokia aš šaunuolytė, kad padariau 10 atsispaudimų. Man reikia, kad treneris parodytų, kaip teisingai padaryti tam tikrą pratimą, kokia seka geriau daryti pratimus, kuris nesigilintų į mano jausmus (greičiausiai, tiesiog nuovargį) ir kaip pakelti man nuotaiką. TIK TIEK. AČIŪ :*