Į sporto klubą grįžtu periodiškai: ne tada, kai reikia taisyti figūrą (tokiais vienkartiniais „taisymais“ netikiu), o tada, kai bėgioti darosi tamsu ir vėsu. Sporto klube vaikštau į grupės treniruotes – pusę sporto salės turiu ir namie, jei bėgti, tai tik lauke, o ne ant takelio, prie kurių kartais net eilės būna (rimtai, žmonės, lauke pilna tuščių kelių!). Taip pat sporto klubo nelaikau vaikino paieškų vieta: paprastai atidirbu, o atrodau kaip Robin iš „How I met you mother“. (Žr. video - verta).

 Šiandien tingėjau ir nusivėlinau, į klubą pėdinau 20 val su mintimis: o gal geriau būčiau pasirinkusi sofą... Kelias saldžias sekundes pagalvojau, kas mintys virs realybe: salėje, pasirengę daryti „X-fit“ treniruotę esam trys: aš, vienas vaikinas ir treneris. Treneris, matosi, nebuvo toks tingus kaip aš: „Jei pasiruošę rimtai dirbti, vesiu treniruotę ir dviems“. Kadangi vaikinukas atrėžė: „Žinoma, pasiruošę padirbėti“. Man beliko pritarti ir, norėjau to ar ne, mintyse Kęstas (jau spėjom visi trys susipažinti) tapo varžovu.

„Juk kam bėgikei tie atsispaudimai?“ – dar vasarą tokiais klausimais bandžiau atidėti skaudžią tiesą – pabėgti galiu nuo ko reikia, bet jei trenkčiau, man labiau skaudėtų kumštį nei mano „aukai“ veidą.

Gerai, mąstau, visokius šuoliukus galiu įveikti. Pirmas kelias minutes strykinėju iš visų jėgų. Darosi sunkoka. Prasidėjus jėgos pratimams, tiesa išlindo į paviršių: mano forma, kai galėdavau padaryti visus 30 normalių atsispaudimų, dingo kartu su pasiruošimais visokiems maratonams. „Juk kam bėgikei tie atsispaudimai?“ – dar vasarą tokiais klausimais bandžiau atidėti skaudžią tiesą – pabėgti galiu nuo ko reikia, bet jei trenkčiau, man labiau skaudėtų kumštį nei mano „aukai“ veidą.

Štai jau varva pirmieji prakaito lašai, kartu su prakaitu palieka ir pasitikėjimas: mano neoficialiam priešininkui Kęstui su atsispaudimais tikrai sekasi geriau.

„Stojam, stojam!“ – girdžiu trenerį, kuris prieš kokių 11 minučių dar atrodė žavus, o dabar jaučiu kaip su Kęstu suvienijam žvilgsnį, sakantį „Pats ir daryk greičiau, jei gudrus“.

Buvau visiškai tikra: treniruotė - baigta. Oi, kaip klydau. Vietoj pauzių ar „na, atsikvėpk, pailsėk“ išgirdau „Mes dar padirbėsim. Lipam ant dviračio ir MINAM!“. Pasidarė aišku, kad ne Kęstas buvo ne varžovas, o bendrininkas, ką įrodyti turiu treneriui.

Mintyse primenu sau, kad per 30 laipsnių karštį nubėgau „Nike“ bėgime 10 km ir  kiek žmonių aplenkiau, todėl galiu ir šitą reikalą nugalėti. Kęstas nebegalėjo. 15 minutė – jis su atsispausdamas išspaudė visas jėgas - vaikinukas padeda svarmenis ir eina pailsėti pasirėmęs į sieną, netrukus atsiprašęs trenerio palieka salę. Mane užplūsta mixed feelings: „Gaila, visai trumpa treniruotė“ vs. „Na va - užteks“. Buvau visiškai tikra: treniruotė - baigta. Oi, kaip klydau. Vietoj pauzių ar „na, atsikvėpk, pailsėk“ išgirdau „Mes dar padirbėsim. Lipam ant dviračio ir MINAM!“. Pasidarė aišku, kad ne Kęstas buvo ne varžovas, o bendrininkas, ką įrodyti turiu treneriui.

Kaip tuo metu atrodė, po ilgiausios mano gyvenime atsilenkimų serijos netikėtai viskas buvo baigta. „O tu ištverminga“, – žvaliai rėžė treneris, praėjus 35 minutėms. To užteko. Buvo aišku. Nugalėjau. Respectą užsidirbau. Jis iš manęs irgi.

„O tu ištverminga“, – žvaliai rėžė treneris, praėjus 35 minutėms. To užteko. Buvo aišku. Nugalėjau. Respectą užsidirbau. Jis iš manęs irgi.

Taip pat kaip bėgant varžybose sau pažadi, kad tai paskutinis kartas, o po to supranti, kad tai – nuostabu ir vėl ieškai kitų varžybų, tai čia į galvą atėjo beprotiška mintis GERIAUSIA TRENIRUOTĖ EVER!