Nepažįstu nė vieno, kuriam patinka sirgti, o jei susipažinčiau siųsčiau tiesiai į Mokslinių tyrimų institutą. Aš pati ligą dažnai bandau ignoruoti. Na, tai kaip dramblys kambaryje. Žinai, kad sergi, bet darai viską lyg būtum sveika kaip ridikas (nes juk stipri moteris!), bet galų gale (dažniausiai) tenka pripažinti, kad liga stipresnė. Šįkart, kone pirmą kartą, iš karto nutariau nusileisti. Šeštadienį dar smagiai lengvai pabėgiojau, kad būčiau „apšilus“ sekmadienio 10 km bėgimui „Vilniaus maratone". Vakarop akys ėmė rausti, ašaroti (ne iš liūdesio – net nežinau, kas tas liūdesys), o galvą spausti ir kaisti (deja, deja, ne nuo saulės). Vakare draugės gimtadienio tortą valgiau kartu su aspirino doze.

Žinot, kaip filmukuose, kai veikėjas negali dėl ko nors apsispręsti, ant vieno peties sėdi velniukas, o ant kito angeliukas? Man atrodė, kad ant abiejų pečių sėdi po kelis velnius. Vieni sakė: negi nebėgsi? Juk žinai, kad 10 km tikrai sugebėsi nubėgti net ir prastos būklės. Be to, bėgsi ryte, o ryte visos ligos dingsta – nubėgsi ir galėsi sau toliau sirgti. Juk visą savaitę kasdien bėgiojai dėl to, o prieš tai kiek planavai, kaip treniruosiesi, kad pagerintum praėjusių metų rezultatą (48:48).

Kita pusė sakė: ne kartą esi prisidirbusi taip, kad paskui gydytis būna kelis kartus sunkiau. Pailsėk – juk net nesijauti gerai pasiruošusi bėgimui. Šiemet užteks ir „Nike“ bėgimo, kur nugalėjai 30 laipsnių karštį!

Marškinėlius ir numerį jau buvau pasiėmusi, pasidėjau šalia lovos, užsistačiau ir žadintuvą. Vakare sulaukiau Ievos D. žinutės, kad praneščiau, ką nusprendžiau ir kad „VARYK KOJOM“ ji nepultų šaukti nepažįstamiems.

Abiejų pusių argumentai buvo teisingi: nubėgti galiu ir noriu, bet ar turėčiau? Marškinėlius ir numerį jau buvau pasiėmusi, pasidėjau šalia lovos, užsistačiau ir žadintuvą. Vakare sulaukiau Ievos D. žinutės, kad praneščiau, ką nusprendžiau ir kad „VARYK KOJOM“ ji nepultų šaukti nepažįstamiems.

Žadintuvo nereikėjo. Pati atsibudau 7 ryto. Surakinta gerkle. Ne, nebėgau. Ne, nesigailiu. Sekmadienis buvo puikus: pasivaikščiojau, paskaičiau, pabendravau su artimiausiais žmonėmis. Išsiilsėjau taip, kad ryt į darbą galėsiu nulėkti šokio žingsniu. Skambės banaliai, kad iš viso šito išmokau kažkokią pamoką. Vis dėlto šį kartą pabūsiu banali. Pagaliau – turbūt pirmą kartą – atleidau geležinį kumštį ir nedariau to, ką sakė VALIA (nors ir VALIAuskaitė).

Priedas – ar sergant apskritai reikia sportuoti?

Visur internetuose keliauja viena taisyklė: gali sportuoti tada, jei visi ligos simptomai yra virš kaklo. T.y. jokiu būdu niekur nebėgti su, pavyzdžiui, bronchitu. Su taisykle visai nesutinku.

Visur internetuose keliauja viena taisyklė: gali sportuoti tada, jei visi ligos simptomai yra virš kaklo. T.y. jokiu būdu niekur nebėgti su, pavyzdžiui, bronchitu. Su taisykle visai nesutinku. Žinoma, su bronchitu sportuoti nereikėtų, bet man daug blogiau yra bėgti su nuo temperatūros kaistančia galva.

Nors nesu didžiausia jogos gerbėja, bet man sergant tai yra išsigelbėjimas iš sustabarėjimo.

Apskritai yra viena vienintelė taisyklė – jei sergat, darykit pratimus tokioje amplitudėje: nuo NIEKO iki LENGVA JOGA. Ką pasirinkti padės savijauta dar neišgėrus vaistų.

O aš vėl prakaitą išlieti ketinu jau ryt – poryt.

P.S. Sveikinu visus bėgusius ir nubėgusius! Šaunuoliai!

P.P.S. tikrai neatsisakau varžybų. Sugrįšiu!