„Nebetyli sirgaliai, nebemiega ant žemės kamuoliai“, – visiems iki skausmo girdėti ir atmintinai išmokti dainos žodžiai. Dainos, kuri pakeitė... Na, gerai, nepakeitė, bet stojo lygia greta šalia Marijono Mikutavičiaus sukurto himno Lietuvos krepšiniui – taigi, visi choru, jei ne tris milijonus plešia, tai nebetyli, nes gi sirgaliai. Nors iš esmės tai vienas ir tas pats. Kaip ir kalbos apie tris milijonus krepšinio teisėjų.

Juokas juokais, bet, dievaži, nemaniau, kad šis posakis žinomas net tolimajame Nižnij Novgorode - šio Rusijos miesto berniukų jaunimo komandą į prieš trejetą metų EYBL turnyrą Ignalinoje atlydėjęs treneris Viktor'as Shved'as (NBA krepšininko, dabar - Niujorko „Knicks“ įžaidėjo Alexey'aus Shved'o tėvas) jų delegacijos pasitikimo metu sakė, kad Lietuva - krepšinio tauta, nieko čia neapgausi, nes visi trys milijonai yra ir žaidėjai, ir teisėjai. 

Taip, taip, daug ir interneto platybėse ironijos ar tų pačių memų apie Lietuvos krepšinį – nuo krepšininkų ir jų elgesio krepšinio aikštelėje iki visų šalies gyventojų išsilavinimo be diplomo ar greičiau nuotoliniu būdu įgytos kvalifikacijos žinoti, kaip TEISINGAI teisėjauti krepšinio rungtynėms.

Puikus to pavyzdys šiemet rugsėjo 5-20 dienomis Senąjį žemyną varžytis subūręs Europos vyrų krepšinio čempionatas, kurio D grupės (internautų ir visokio plauko pseudokrepšinioprofų nurašytos kaip vienos silpniausių), kurioje žaidė ir Lietuvos rinktinė, rungtynės vyko visai čia pat, pas braliukus latvius Rygoje. Rygos arena, ko gero, dar nebuvo nusidažiusi žalia spalva taip sodriai. Ką gi, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, vadovaujama trenerio veterano Jono Kazlausko, pateko į ketvirtfinalį ir čia stos į akistatą su Italijos rinktine, kuri toli gražu ne iš kelmo spirta. Apie tolimesnį etapą – pusfinalį – dar sunku galvoti. Pernelyg toli dar tai. Visgi, jei lietuviai perliptų italų barjerą, čia susitiktų su Serbijos arba Čekijos komanda. Ir viena, ir kita garantuotų žūtbūtinę kovą aikštelėje, maždaug go hard arba go home. Visgi kaina didelė - kelialapis į 2016 m. Rio de Žaneire vyksiančias vasaros olimpines žaidynes.

O kodėl man – lietuvaitei merginai – krepšinis yra įdomus komandinis žaidimas ir tik mirk-gyvenk situacijomis praleidžiu rungtynes? Štai 5 atsakymai:

1. Tradicija. Pradėkime nuo to banalaus fakto, kad esu lietuvė, o lietuviams, žinia, krepšinis tarsi įaugęs į kraują, kaip koks kriketas britams. Tačiau ta antroji religija lietuviams ne iš niekur priskiriama – tai lėmė sporto tradicija. Lietuva visada turėjo stiprių krepšininkų ir šios sporto šakos atstovai dar nuo Sovietų Sąjungos laikų pelnė prizines vietas ir puošėsi auksines, sidabrines ar bronzines pergales žyminčiais medaliais. Tad ir aš už tradicijas. Futbolą įdomu stebėti, bet krepšinis kur kas dinamiškesnis žaidimas, todėl ir oranžinis kamuolys, matyt, mielesnis nei tas sudurtas iš baltai juodų lopų.

2. Emocija. Kartais vienerios rungtynės gali suteikti daugiau adrenalino, nei šuolis su guma žemyn galva. Širdis blaškosi krūtinėje, stebint žaibiškai besikeičiantį žaidimą aikštelėje. Tas pakilėjimas netilpo viduje žiūrint šio čempionato Lietuvos ir Gruzijos dvikovą, kurios žaidimą vairavo du Jonai - Jonas Kazlauskas ir tas, kurio kontraktas vertas milijonų dolerių... Ai, ne. Ne tas Jonas. Jonas Mačiulis! Būna vienų rungtynių krepšinio dievai, bet J. Mačiulis yra tas rinktinės senbūvis, kuris tikrai sugeba sunkiausiu metu ir pats susikaupti, ir sutelkti komandą. Čia savo srities profesionalo braižas. Visos šio Europos čempionato Lietuvos varžovės ramiai krepšiniu mėgautis neleidžia - amžinos dramos ir trileriai (kitų sinonimų šiems žodžiams nebėra, nors į vieną eilę jau stojo ir kiti žanrai - siaubo trileris ir realybės šou)! 

12011367 10207026378234642 3878775749923609573 n 55f600a5cec52

3. Identitetas.  Jeigu nuolat bus burbančių ir aukštinančių kitas sporto šakas ar jų atstovus, be jokios tolerancijos kito sporto atžvilgiu dedančių jį į šuns dienas, nors giliai širdyje vis vien tikės komandos pergale ar akies krašteliu užmes į rungtynių rezultatą, tai skaldys sirgalius. Kodėl visi puošiamės Lietuvos simbolika ar atributais, kurie akivaizdžiai asocijuojasi su Lietuva (spalvos, vėliava ant skruosto ar merginų nagų, marškinėliai)? Todėl, kad jaučiamės komandos dalimi, identifikuojame save su šalimi tarptautinėje sporto arenoje, o šaliai čia atstovauja Lietuvos rinktinė. Todėl, kad mūsų vyrų krepšinio rinktinė, nepaisant metų eigoje patirtų pakilimų ir nuopolių, buvo tai, kas skatino pasaulį sužinoti, kas per šalis yra Lietuva ir kur toji maža valstybė slepiasi pasaulio žemėlapyje. Krepšinis daugiau nei sportas pažiūrėjimui, kai jo nežaidi pats. Tai - komandinė dvasia, palaikymas, savęs suvokimas per kitus. Matyt, ir psichologinis momentas egzistuoja. Juk kratomės savęs tapatinimo su lietuviais, kuriuos pasaulis sužino iš kriminalinių „iniciatyvų“ Skandinavijoje, tiesa? Norime save identifikuoti su gera reputacija, geru vardu, geru pasiekimu, o ne su ta pražuvėlių tautos dalimi.

4. Vienybė. Ne veltui prieš kiekvienas mūsų šalies krepšininkų rungtynes skambantis himnas baigiasi eilutėmis „Vienybė težydi“. Iš tiesų rungtynių stebėjimas skatina bendruomeniškumo jausmą. Pamenu, dar vaikystėje su tėčiu stebėdavome rungtynes, tada dar su emocijų maišu prisijungdavo mama (kuri visada labai emocionaliai išgyvendavo kiekvieną rinktinės klaidą aikštelėje ar neįmestą tašką). Vienybėje jėga - tas visiška tiesa, nes, matyt, nėra labiau savo žaidėjus palaikančių krepšinio fanų ir sirgalių nei lietuviai. Krepšinis suvienija tautą prieš tai akimirkai bendrą priešininką, vienas žaidėjas suvienija komandą pergalei, vienas žaidėjas ir jo geras žaidimas gali suvienyti tautą. 

5. Nes TIESIOG. Taip, labai paprasta priežastis, kodėl man patinka krepšinis, nes tiesiog aš myliu šią sporto šaką, su ja augau, ji man įdomi ir visada yra dar kur turimas žinias plėsti. Įdomus momentas šiuo metu vyksta Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje - kartų kaita, senbūvius keičia jauni perspektyvūs žaidėjai. Vieni kabina sportbačius ant vinies, o kiti dar tik apšyla kojas juose. Krepšinis daugiau nei žaidimas! Tai emocija. Tikėjimas. Jei turi, tai turi. O jei dar kartais ir pati (pats) pamėtai į krepšį...

Mes tikrai krepšinio milžinų šalis! Nes jeigu laimime, tai mes, nes jei pralaimime - irgi MES! Mes už Lietuvą!