Kai rugsėjį bėgau Vilniaus maratone 10 km., puikiai pamenu mintis kokiame 7-tame kilometre: „Daugiau niekada, juk man to nereikia“. Šiandien 10 valandą ryto Katedros aikštėje aš vėl stoju prie starto linijos. Tai –ketvirtos mano bėgimo varžybos. Pirmosios buvo galima sakyti lygiai prieš metus. „Nike“ pusmaratonyje tuomet bėgau 5 km. Šiandien greta numerio apibrauktas skaičius 10. Tik pabaigus Vilniaus maratono bėgimą, klausimo, ar bėgsiu dar nebebuvo. Mintys, kad man to nereikia išgaravo su finišo linijos kirtimu. Pati sau bandžiau atsakyti į klausimą, kodėl.

Laimėjimas prieš save. Visi kada nors yra laikę svarbius egzaminus. Nesvarbu – mokyklos, universiteto, vairavimo ar kokį nors asmeniškai svarbų testą. Kaip jautėtės? Man paprastai gerklėje stoja gumulas. Širdis ima plakti šiek tiek greičiau. Galvoje sukasi mintys: „Juk turiu tai padaryti“. Stoji prie starto linijos. Kirtus finišą balsas galvoje labai drąsiai ir užtikrintai pasako „Tu tai padarei!“.

Bendruomenė. Taip, kiti bėgantys yra tie, kuriuos norisi aplenkti. Bet tai taip pat yra tie žmonės, kurie geriausiai jus supranta. Per pirmas savo „Nike“ varžybas, kai bėgau 5 km., kokiam 4-tame kilometre mane lenkiantis vaikinas pats sulėtinės greitį paskatino bėgti greičiau. Pati tiek prieš varžybas, tiek po nusišypsau kone kiekvienam bėgikui: juk mes viena komanda – mes bėgikai.

Rezultatas. Nike 5 km pernai buvau 182 iš visų(laikas - 24:21). Mėgstu paskaičiuoti, kelinta esu iš moterų. Jei neapsiskaičiavau, buvau 20ta. „Avon“ moterų bėgime buvau 13-ta (3,5 km. laikas - 16:09).  Vilniaus maratone 10 km – 295-ta (laikas - 48:23; 25-ta iš moterų). Nė vieno iš šių rezultatų nesitikėjau. Visi jie man rekordai (išskyrus „Avon“ bėgimo laiką, ten nustebino užmta vieta). Net ir patiems neazartiškiausiems kyla noras aplenkti kuo daugiau bėgikų ir finišą kirsti greičiau nei kada nors anksčiau. Abejoju, ar šiandien pagerinsiu Vilniaus maratono laiką, bet labai tikiuosi pagrinti vietą.