Iš karto perspėju, kad šio įrašo pavadinimas nėra labai tikslus. Labiau tiktų angliškas – I‘m not a dog person (dar tiksliau būtų I‘m not an animal person“, bet šįkart ne apie tai). Nesu šunų nekentėja ar Kruela de Vil iš „101 Dalmatino“, bet taip jau yra, kad laisve gamtoje bėgikai labai dažnai turi dalintis su šunimis. 

Neseniai važiavau į pajūrį. Viena iš priežasčių, kodėl laukiau kelionės – bėgimas pajūriu, kas vilniečiams tikrai nėra kasdienybė. Įbėgant į pajūrį visada kabėjo ir tebekaba ženklas draudžiantis vestis šunis. Nors ši taisyklė šunų mylėtojams niekada iš tikrųjų nerūpėjo, ką pamačiau šį pavasarį pajūryje peržengia visas ribas.

Bėgiojau apie 1 val. 30 min, nubėgau 15 km. Neskaičiavau tiksliai, bet per šį laiką mačiau 20 – 30 šunų (vidutiniškai po šunį kas 4 minutes arba kas 600 metrų).

Dresūros reikia šeimininkams, o ne šunims

Juokingiausia, kad beveik visi vos nuo žemės matomi šunys (liaudiškai žiurkšuniai) buvo su pavadėliais. Arkliniai man beveik iki pusės šunys (maža aš nesu) pavasariškomis saulės voniomis pajūryje džiaugėsi be pavadėlių ir antsnukių, kol jų šeimininkai romantiškai binzeno už kelių šimtų metrų.

Kai link manęs pradėjo bėgti vilkšunis, surikau grupei sėdinčių jaunuolių, kad šunims į pajūrį neleistina. Tuoj pat pririšo lauko kavinėje. Antras vos krutantis vyriškis  (kuris niekaip nepasivytų savo šuns šiam pabėgus tolėliau) ne tik paleido savo kovinę keturkoję kopiją pasilakstyti, bet ir išmaudė. Apie tai, kad išvestų iš pajūrio kalbos nebuvo, teko džiaugtis, kad įspėjus prisegė pavadėlį. Dar viena moteriškė, vedžiojusi man neaiškios veislės šunį, ėmė aiškinti, kad šuo dresuotas ir ji turinti leidimą jį vedžioti be pavadžio, tačiau priminus apie ženklą, kad šunys į pajūrį neturi būti vedami, jai teko nutilti.

Taisyklės yra taisyklės

Augintinių šeimininkų pasiaiškinimus visi moka mintinai. Tačiau man neįdomu, kad šuo niekam nėra įkandęs ir apskritai nekanda (dantis juk turi!), o jo pašiepti dantys reiškia, kad jis man šypsosi. Man nerūpi, kad jis tik nori pauostyti, jam įdomūs mano ryškūs sportbačiai ar tik nori pažaisti. Aš nenoriu su juo žaisti.

Pagrindo bijoti šunų lyg ir neturiu. Nė vienas nėra įkandęs, tačiau jei užpuls bus per vėlu apie tai kalbėti. Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas sukurtas  ne šiaip sau. Jame aiškiai surašyta tai, kad uždarose aikštelėse galima elgtis pagal pageidavimus, o kitur – pirmenybė žmogui, kad ir koks geras jo draugas šuo bebūtų:

Pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu. Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.“ (Šaltinis: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=448324&p_query=&p_tr2=2)

Puikiai suprantu, kad ir šunims reikia laisvės. Todėl arkliniai ir neturėtų būti laikomi butuose, o žiurkšuniai nešiojami rankinėse kaip pūkuotas judantis aksesuaras. Vis dėlto šuns vieta yra ne vieša erdvė, o būda prie nuosavo namo.

P.S. Kai kurie šunys yra tiesiog puikūs! Vingio parke per treniruotes vienas šuo (kuris visada būna su pavadėliu ir yra absoliučiai apatiškas kitiems bėgikams) su savo šeimininku tvarkingai nuskuodžia tiek, kiek reikia. Jam nebaisūs nei 5 km, nei 7 km, nei nemažas tempas.