Kai kaitina saulė ir praktiškai visą laisvalaikį leidi prie ežerų, ima atrodyti, kad laikas sustojo ir vasara dar bus ir bus, ir bus labai ilgai. Kai lauke +35 (ne saulėje), bėgimo bateliai būna padėti į šalį, laukia, kada saulė pasislėps už kokio debesies, o jų šeimininkas atsikvošės, kad reikia pamiklint kojas. Taip tingiai liepą laukė ir maniškiai „naikai“, vos kartais rytais išjudinami 4 kilometrų pajudėjimui (bėgimu tą vadinti būtų tiesiog gėdinga). Karščiai praėjo, tačiau tai vienas, tai kitas reikalas prioritetų sąraše vis nustumdavo bėgimą. Ir vieną dieną (tiksliai tai buvo rugpjūčio 14 d.) netikėtai į e.paštą atėjo žinutė „Iki Vilniaus maratono liko tik 30 dienų!“. Net sustingau prie kompiuterio ekrano. Supratau, kad bėgti REIKIA. Bet kaip?

Ilgasis savaitgalis – pats tas laikas, kai gali laiko skirti sau (t.y. bėgimui), pagalvojau aš. Taip pat galvojau, kad aš kaip bėgimo mylėtoja (žodis „mėgėja“ čia jau nebetinka) ko jau ko, bet motyvacijos tikrai nepristigsiu. Tai buvo KLAIDA nr. 1. Kaip buvo sunku sau pasakyti, kad „Dabar, panele, imsi ir išbėgsi bent  45 minutes.“ Mintyse sukosi atsikalbinėjimai – gal geriau 30 min pasportuoti namie: intensyviau nei bėgimas, bet trumpiau,t.y. paprasčiau. Klausiau savęs, ar oras tikrai tinkamas, paprastai bėgioju per visokias audras, dabar bandžiau įsitikinti, ar tas mažas baltas debesėlis kartais neatneš lietaus.

Klaidos taisymas: prieš akis pasiruošti aprangą, dienotvarkėje skirti gerą valandą tik bėgimui, tada nesinorės taupyti laiko, dar kartą perskaityti laišką, kad Vilniaus maratonas po mėnesio.

Mane dažnai motyvuoja naujas „playlist‘as“. Net nežinau, kodėl šį kartą pagavojau, kad bėgimo laiką išnaudosiu iki maksimumo (cha – lyg bėgimas savaime neduotų naudos). Vietoj muzikos klausysiu audio knygos. KLAIDA nr. 2. Knyga nebuvo nuobodi, viskas su ja gerai. Bet jeigu klausantis muzikos bėgi maždaug 15 proc. greičiau, tai klausantis audio knygos aš bėgau kokiais 20 proc. lėčiau nei įprastai.

Klaidos taisymas: pasiruošti gerų „bumčikų“, kurių norėtum klausyt bėgant, o kojos pagal bumsėimą pačios neštų.

Klausimas, kiek turėčiau bėgti ilgai kankino, kol kankinausi bandydama save motyvuoti. Gal savo mėgstamą 12 km distanciją, pamąsčiau. Juk taip iš karto sau įrodyčiau, kad tos kelios savaitės be normalaus bėgimo man nieko nereiškia. KLAIDA nr. 3. Nubėgau 4 km ir supratau, jei bėgsiu toliau, negrįšiu namo savom kojom. Apsisukau ir šiaip ne taip su paėjimais iš viso nurisnojau 8 km.

Klaidos taisymas: bėgti dvigubai mažiau nei įprastai.

Kitą dieną tie patys 8 km jau buvo kur kas lengviau įveikiami. Sekmadienį jau įveikiau tuos savo 12 km su muzika, žinoma. Dabar beliko pasidaryti tvarkaraštį ir mėnesį palaksčius su vėjeliu ir prieš vėjelį stoti prie starto linijos.