Suprantama, neatsimenu, koks buvo pirmasis sportas, kurį teko „pažinti“, bet jei reiktų spėti, drąsiai sakyčiau – irklavimas. Nuo mažumės pamenu – vienas birželio savaitgalis būdavo didelė šventė – Trakuose vykdavo irklavimo varžybos „Gintariniai irklai“. Turint tėtį ir dėdę irkluotojus kitaip, matyt, ir negalėjo būti.

Asmeniškumai

Domėtis irklavimu niekada pernelyg nesidomėjau (atsižvelgiant į tai, kad esu irkluotojo dukra). Buvo aišku – kas nuirkluoja pirmas, tas laimi. Žinojau, kad irkluotojams gali padėti ilgos kojos, o ne labai stiprios rankos. Treneriai ne kartą man yra sakę, kad kaip tokia ilgakojė galėčiau irkluoti. Dabar suprantu, kad žinojau kur kas daugiau nei vidutiniokas.

Pavyzdžiui, kad irkluotojai labai nemėgsta „vėžiauti“. Pasirodo, „pagauti vėžį“ reiškia, kad irkluotojas padarė klaidą ir irklas užstrigo vandenyje.

Pavyzdžiui, kad irkluotojai labai nemėgsta „vėžiauti“. Pasirodo, „pagauti vėžį“ reiškia, kad irkluotojas padarė klaidą ir irklas užstrigo vandenyje.  Irkluoti (tą medinę valtį, kurią nuomoja trakiškiai) buvau išmokyta labai anksti: dirba juosmuo, kojos, rankų varginti nereikia, irklų nekišti giliai į vandenį – vos keli centimetrai po vandeniu yra pats tas. Tada reikia pagauti gerą ritmą ir valtis tiesiog skries vandeniu.

Pati į valtį (tą tikrą akademinę) įsėdau tik prieš trejus metus pabandyti „dėl smagumo“.Sėdau kartu su tėčiu, sakė, su vienvietė neišvengčiau to, ką patiria visi naujokai – netikėtų maudynių ežere.  Seniai tai buvo, visus įspūdžius būtų sudėtinga prisiminti. Tačiau vienas dalykas tikrai nustebino: žinojau, kad akademinė valtis yra mažiau stabili nei nuomojamos turistams, tačiau, kad VISAI nestabili, nesitikėjau. Iki šiol man iki galo nėra aišku, kaip irkluotojai išlaiko lygsvarą ir neišvirsta. Greitis maloniai nustebino: tartum slysti vandens paviršiumi su labai greitomis slidėmis.

„Gintarinių irklų“ pagrindai

Mama nėra irklavusi, tačiau sako, kad būtent dėl grožio, kaip valtys slysta vandeniu, jai patinka stebėti irkluotojus. Todėl ir šiemet savaitgalį šventėme irklavimo šventę – „Gintarinius irklus“. Tai – didžiausia regata Europoje, kuri vyksta dar nuo 1962 m. Šiemet be lietuvių irklavo Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos irkluotojai.

Kad pasivytum irkluotojus, krantu turėtum bėgti beveik sprintą: kilometrą per 3 min – 3 min 30 sek. 

Irkluotojai plaukia 2 kilometrus. Kad pasivytum irkluotojus, krantu turėtum bėgti beveik sprintą: kilometrą per 3 min – 3 min 30 sek. Į finalus patekę irkluotojai irkluoja A, B, C finaluose. Dėl 1-6 vietos varžomasi A finale, kituose – atitinkamai dėl žemesnių pozicijų.

Įžymybės

Žinoma, Europos čempiono Mindaugo Griškonio pavardę turėtų būti girdėję ir su irklavimu nieko bendro neturintys žmonės. Jam vienviečių varžybose nebuvo lygių. Per 7 min 15 sek nuirklavęs atletas kitų kvėpavimo į nugarą tikrai nejautė – antrąją vietą iškovojęs irkluotojas finišo liniją kirto 15 sek vėliau.

Žaviųjų čempionų poros Sauliaus Ritterio ir Rolando Maščinsko (nuotrauka viršuje) taip pat niekam nepavyko nugalėti. 6 min 32 sek užteko aplenkti dviem estų poroms (kurios, beje, anksčiau irkluodavo draugiškai sau keturvietėje).

Europos vicečempionės Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė beveik 40 sek aplenkė antrąją vietą užėmusias irkluotojas. 

O pats irklavimas laimėjo bent jau trečią vietą mano mėgstamiausių sporto šakų sąraše.

Pamokos

Irklavimas – bene tobulas sportas, dirba visas kūnas. Juda ne tik visi raumenys, bet reikia ir psichologinio susitelkimo. 

Per varžybas reikia ne tik irkluoti, kaip įmanoma geriau, bet dar ir savo trenerį išgirsti. Ant kranto sustoję treneriai savo mokiniui nurodymus šaukia garsiau nei krepšinio sirgalių arena, tačiau irkluotojai sėdėdami valtyje turi žinoti, ką šaukia būtent jų treneris ir suprasti, ką reiškia nurodymas. (Aš jau nusprendžiau, kad per kitą bėgimą Ieva stovės su garsiakalbiu ir rėks „kojom, dirbam kojom!“