Visai neseniai su draugais kalbėjome apie maistą. Iškilo, atrodo, labai paprastas klausimas, ką reiškia valgyti sveikai? Klausimas tik skamba paprastai, į jį atsakyti ne taip jau lengva. Visavalgiai pasakys, kad svarbu sau leisti, tai, ko nori, vegetarai pasiūlys atsisakyti mėsos, besilaikantys paleo principų siūlys valgyti labai daug mėsos. Bet kurį iš valgymo stilių pasigooglinus internete, rasite ne vieną sėkmės istoriją – kaip kas nors išgijo nuo baisių ligų, numetė daug svorio ir iš naujo atrado save. Taigi – kas tas sveikas maistas?

Trumpai – kas yra kas „žodynėlis“?

  1. Paleo – atseit (kodėl sakau „atseit“ – vėliau) pirmykščių žmonių dieta, valgoma mėsa, žuvis, kiaušiniai, vaisiai, daržovės, negalima grūdinių kultūrų.
  2. Vegetarizmas – jokios mėsos (ir žuvies – priklausomai nuo pasirinkimo).
  3. Veganizmas – jokio gyvūlinio maisto (mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno ir jo produktų).
  4. Žaliavalgiai – tik švieži vaisiai, daržovės, riešutai, sėklos.
  5. Visavalgiai – tie, kurie valgo viską.

Paleo dietos advokatai aiškina, kad reikia valgyti taip, kaip valgė pirmykščiai žmonės. Pavyzdžiui, avižų košės savo urvuose jie tikrai nevirė – dėl to esą to nedera daryti ir mums. Jie taip pat biologiškai bando įrodyti, kad mes sutverti valgyti mėsą. Deja deja, atsirado mokslininkų, kurie įrodė, kad žmonės iš tikrųjų valgė visai ne taip, kaip įsuvaizduoja Paleo dietos gynėjai:  žiūrėkite čia. Man tiesiog kyla klausimas – o kodėl mes turėtume valgyti taip, kaip maitinosi žmonės, kurie išgyvendavo kelis kartus trumpiau nei mes dabar?

Vegetarizmą ir veganizmą sujungsiu į vieną aprašymą, nes apie juos kiekvienas jau yra bent šiek tiek girdėję. Problema kyla tada, kai atsisakę mėsos ir pieno žmonės ieško jiems negyvūlinių, bet nenatūralių pakaitalų. Pavyzdžiui, vietoj mėsos dažnai naudojama soja, vietoj pieno – įvairūs keisti jo pakaitalai, kurie sveikatai tikrai gali pakenkti labiau nei gabalėlis vištienos (apie etinę mėsos valgymo pusę nekalbu – veganai tikrai planetai daro tik gera - daugiau skaitykite čia).

Žaliavalgystė, manau, yra puiku, bet yra „bet“. Manau, kad tai tinka tikrai ne visiems klimatams. Visokie tropiniai vaisiai Lietuvoje neauga, atvežtiniai ne tik nėra skanūs, bet ir apipurkšti visokiais chemikalais. Pati labai mėgstu arbūzus, bananus ir avokadus, kurių lietuviškų tikrai negausi, tačiau nuo kitų vaisų bandau susilaikyti (ir pavyksta, nes, kaip minėjau, kokie ananasai labai retai lietuviškose parduotuvėse būna sunokę ir saldūs). Esu įsitikinusi, kad reikia valgyti tai, kas yra iš tavo žemės (ne, savo daržo neturiu, bet netoli yra ūkininkų turgelis). Taigi Lietuvoje žiemą pasirinkimas liktų labai mažas – kopūstai, morkos, obuoliai, šakninės daržovės ir pan. Žinoma, prasimaitinti galima, bet ar to tikrai reikia?

Apie visavalgius daug nesiplėsiu. Tai – valgymo būdas, kuris kelia mažiausiai streso, nes niekada nereikia galvoti, ką galiu valgyti, o ko – ne. Tačiau kiek šlamšto galima suvalgyti, kai visai negalvoji.

Vis dėlto iš visų šių aprašymų pasakyti, ką aš laikau sveiku maistu, matyt, nelengva. Taigi trumpas sąrašas:

  1. Daug daug daug daržovių ir vaisių. Manau, kad didžiąją dalį dienos kalorijų reikia gauti iš augalų. Gyvenant mūsų klimate, manau, kad puikiai tinka ir virtos daržovės, sriubos. Vėlgi viskas priklauso nuo gamybos – balta mišrainė, nors ir yra daržovės, nėra sveika, nes dažniausiai būna skandinama riebaluose. Taip pat, mano, nuomone, geriau valgyti šaldytas sveikas daržoves nei nežinia kiek chemizuotus agurkus ar pomidorus vidury žiemos.
  2. Tikras maistas. Paprasčiausia taisyklė: jei pasižiūrėjus į produkto etiketę, yra sudėtinių dalių, kurias sunku ištarti, nepirk to produkto. Iš esmės tikras maistas yra: grūdai, vaisiai, daržovės, mėsa, žuvis ir pan. Jei tik iš jų gaminamas maistas, viskas labai gerai. Jei maistas gaminamas iš jų ir maisto priedų, blogai. Kodėl visada atsiranda mano anksčiau vardintų dietų advokatų? Būtent todėl, kad iš esmės jos visos siūlo valgyti tikrą maistą: natūralią mėsą, grūdus, daržoves, nė vienoje iš jų nėra siūlomi šokoladų batonėliai ar gaivieji gėrimai.
  3. Šiek tiek mėsos. Aš mėsą valgau porą kartų per savaitę ir man to visiškai užtenka. Priklauso ir nuo paruošimo. Mano namuose mėsa ruošiama be pridėtinių riebalų, tiesiog uždedami prieskoniai ir dedama į kepti orkaitę arba troškinti į puodą.
  4. Jokio cukraus (cha – lengva rekomenduoti, bet pati šio punkto nelabai laikausi). Svarbiausia žinoti, ką valgai. Cukraus yra ir duonoje, kečupe, gazuoti gaivieji gėrimai iš esmės padaryti iš cukraus ir jo pakaitalų. Geras yra vienintelis cukrus – tas, kuris natūraliai yra vaisiuose – fruktozė. Tačiau fruktozės priedai yra baisiausia pridėtinio cukraus rūšis. Cukrus (pagal mokslinius tyrimus) ne tik didina apimtis, bet gali sukelti vėžį, širdies ligas, insulinas iš cukraus padeda augliams augti. (Plačiau - čia ir čia). Kai minėjau, aš pati nesu atsisakiusi cukraus, bet žinau, kada jį valgau, tai yra atidžiai žiūriu, kad negaučiau „paslėpto cukraus“, kuris yra net nesaldžiuose produktuose. Kai valgau saldumynus, tai savaime suprantama, kad žinau, kad vartoju cukrų. 

P.S. pieno produktų neįtraukiau, nes neturiu apie juos tvirtos nuomonės. Pati kartais išgeriu kapučino, kartais kefyro, šiaip nesu pieno produktų mėgėja. Kiaušinių neįtraukiau dėl tos pačios priežasties - per mėnesį suvalgau max. 2 kiaušinius (skaičiuojant ir tuos, kurie dedami gaminant maistą, ne tik „grynus“.)