Vasaromis labiausiai ilgiuosi gamtos. Dulkėtos Vilniaus gatvės, viešasis transportas, nesibaigiančios mažesnės ar didesnės užduotys, reikalaujančios skubėti, atlikti, nepamiršti ir suspėti, išmokė nepasiduoti skubėjimo iliuzijai ir surasti tai, kas iš tiesų teikia džiaugsmą ir leidžia pailsėti. Vienas iš daugelio būdų tai padaryti – keliauti. Atradimo džiaugsmas leidžia prisiliesti prie dar nematyto, todėl itin traukiančio pasaulio, taigi norėčiau pasiūlyti trumpą pažintinį maršrutą Vilniuje romantikams (ir nebūtinai jiems). 

Alienum nobis, nostrum plus aliis placet (Mums labiau patinka kas svetima, kitiems – kas mūsų). Ši sentencija visada suskamba mano galvoje, kai išvykusi į užsienio šalį aikteliu prie kokios nors gotikinės katedros ar naujai atsivėrusio dar neregėto peizažo, puolu jį fotografuoti ir įamžinti. Šiek tiek ironiška, bet minios turistų, atplūdusių pažiūrėti į Vilnių, daro tą patį. Norėdami, galime išsiugdyti „turisto – stebėtojo“ žvilgsnį ir toje erdvėje, kurioje gyvename jau ne vienus metus bei pamatyti naujus, įdomius ir iki šiol neatrastus dalykus.

XIX a. Markučių dvaras ir šalia jo esantis parkas yra labai netoli Vilniaus centro. Jį galima pasiekti pėsčiomis, dviračiu, viešuoju transportu (autobuso nr. 10; važiuoti iki paskutinės stotelės nuo Katedros aikštės) ar mašina. Taigi, pati kelionė nesukels jokių problemų. Pėsčiomis nuo Katedros aikštės galite keliauti pro Bernardinų sodą, vėliau, žygiuodami Maironio gatve vaizdingu maršrutu turėsite galimybę pasigrožėti gotikinėmis Šv. Onos ir Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečiaus bažnyčiomis, o kitoje kelio pusėje matysite renesanso ir ankstyvojo baroko paminklą Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią.

Markučių dvaras

Markučių dvaras

Pakeliui taip pat išvysite Vilniaus Skaisčiausios Dievo motinos cerkvę, Vilniaus miesto gynybinės sienos likučius, o užkilę Subačiaus gatve pasigrožėsite Vilniaus senamiesčiu nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės. Keliaudami pėsčiomis (kaip dažniausiai tai darau aš) pajusite, kaip nuo šios vietos apleidžia miesto šurmulys ir paėjus vos dešimt ar penkiolika minučių, ypač pavasarį, galima išgirsti medžiuose tupinčių lakštingalų čiulbėjimą. Jei šioje Vilniaus dalyje lankotės pirmą sykį, gali ištikti lengvas kultūrinis šokas, kadangi ši kelionė XXI a. romantiką nukelia į XIX a. Vilnių. Tą liudija aplink tvyrantis to laikotarpio miestams būdingas kvapas, sklindantis iš „būdelių su širdele“ bei neaiškiomis medžiagų draperijomis apsirėdę vietiniai gyventojai, keliaujantys vandens į artimiausią vandens hidrantą. Čia eiti reikia atsargiai, kadangi gali būti aplietas neaiškaus turinio skysčiais iš įvairių kibirėlių tiesiai ant gatvės ir pasisaugoti kartais lakstančių palaidų šunų ar be priežiūros paliktų vaikų. Taigi, įveikus šį „kliūčių“ ruožą ir pakeliui aplankius apleistus Markučių dvaro bravoro griuvėsius, artėjame prie paties dvaro. Už nugaros palikus pakrypusius medinius namukus ar net ant kelio besikėsinančias užvirsti medines lūšnas, kurios, atrodo, nuo kiekvieno ataidinčio geležinkelio bildesio tarytum krūpteli, atsiduriame prie laiptų, vedančių į Markučių dvaro parką. Vasaromis ši teritorija itin žalia ir gali pasiūlyti malonų pavėsį. Pasijunti tarytum pabėgęs toli į gamtą: aplink žydi baltos saulutės, šlama seni medžiai, o jų lajų mirgėjimas sukuria hipnotizuojantį sustojusio laiko pojūtį. Kartais to labai reikia. Krepšyje ar kuprinėje maloniai subilda termosas su kava, užtiesalas ir knyga.

Markučių dvaro bravoro griuvėsiai

Markučių dvaro bravoro griuvėsiai

Markučių dvaro parkas nėra didelis. Čia nereikėtų tikėtis daugybės painių takelių nesibaigiantiems pasivaikščiojimams, tačiau ledynų suformuotas reljefas, patobulintas XIX a. žmonių rankos, suteiks jaukų prieglobstį netoli vieno iš dviejų tvenkinių, kuriuose atsispindi žali medžių šešėliai. Nuo metų laiko priklausys, ką jūs pamatysite. Iš tiesų, šis parkas puikiai „suskamba“ kaip Vivaldžio „Metų laikai“. Pavasarį parkas džiugina savo bundančia gamta ir šlaitais, aplipusiais žibuoklių žiedais, vasarą jis alsuoja pavėsiu ir romantiška šešėlių karalyste, o ankstyvą rudenį pasidabina svajingu ilgesiu. Netgi žiemą jis žavi savo ramiu sąstingiu ir plikais medžių kamienais, kurie sukuria vis kintantį parko veidą.

Žibuoklės Markučių dvaro parke

Žibuoklės Markučių dvaro parke

Centrinėje parko dalyje stūkso pats Markučių dvaras. Tai XIX a. vasarnamio tipo mediniais raižiniais dekoruotas namas, kuriame veikia literatūrinis A. Puškino muziejus. Įkurtas 1948 m. Vilniuje, buvusio Markučių dvaro gyvenamajame name, muziejus tapo pirmuoju literatūriniu muziejumi sostinėje (išsamiau apie dvaro bei muziejaus istoriją ir jo savininkus galima skaityti muziejaus internetinėje svetainėje). Tiesa, nors pats Aleksandras Puškinas nė karto nesilankė Markučiuose, jo sūnaus Grigorijaus Puškino ir jo žmonos Varvaros Puškinos gyventame dvare išliko nemažai autentiškų didžiojo poeto daiktų, o pats pastatas įgavo dabartinį vaizdą. Grigorijus Puškinas dar gyvas būdamas domėjosi viskuo, kas pasirodydavo spaudoje apie tėvą, rinko ir saugojo visus jo raštų leidimus. Taigi, pastarieji rinkiniai ir sudaro pagrindinę ekspozicijos dalį, esančią muziejuje.

Paminklas poetui A. Puškinui

Paminklas poetui A. Puškinui

Šis muziejus iš tiesų vertas lankymo. Visa muziejaus erdvė alsuoja XIX a. pabaigos dvasia, talpina prabangius baldus ir to meto gyvenimo būdą atspindinčius daiktus, pasakoja name gyvenusių žmonių istorijas. XIX a. pabaigos kambarių interjerai perteikia to laikotarpio nuotaiką, stilistikos ypatumus bei teikia žinių apie vyravusias kultūros vertybes. Juk niekas taip puikiai neperteikia epochos dvasios kaip galimybė pamatyti ir įvertinti autentiškus namus ir iš jų įrengimo bei čia sukauptų daiktų daryti išvadas apie to meto žmonių mentalitetą.

Senove dvelkianti muziejaus nuotaika „apipina“ lankytoją jam dar nespėjus įžengti į muziejaus pastatą. Lankytojas, kuris yra skaitęs bent keletą Aleksandro Puškino eilėraščių, gali pajausti romantizmo dvasią, kuria gyveno poeto amžininkai. Vos įžengus į muziejaus pastatą galime pasijusti lyg grįžę atgal į praeitį. Jei ne būtinybė nusipirkti bilietą, lankytojas netrukdomas galėtų įsivaizduoti esąs tų namų šeimininkas, grįžęs namo. Tyla ir tiksintis laikrodis nuramina ir suteikia progą gilintis į naujai atsivėrusį pasaulį. Iš pradžių pasijunti  apgaubtas nostalgiškos ramybės. Šį jausmą sustiprina muziejaus darbuotojų priglausto katino miauksėjimas, kuris šaltais žiemos mėnesiais gyvena šalia dvaro. Parke esančios kapinaitės ir cerkvė taip pat verti atskiro apžiūrėjimo ir puikiai įsilieja į sustojusio laiko karalystę. Viską apžiūrėjus galima nusileisti atgal prie tvenkinių ir toliau mėgautis gamta ar malonia kompanija, su kuria atvykote, ir po truputį grįžti atgal į XXI a.