Et, kaip gaila, kad baigėsi atostogos ir kasdienė rutina vėl užgulė pečius. Bet kodėl aš taip niūriai pradėjau? Juk kelionė į Italiją buvo puiki! Kiek visko atradau, pamačiau, sužinojau, pajaučiau, paragavau! Laikas ten buvo tarsi sustojęs – nebuvau namie dvi savaites, tačiau atrodo, kad visą mėnesį. Gal todėl, kad nei viena diena nenuėjo veltui. Iš šios kelionės pasiėmiau tiek daug, kiek buvo įmanoma. Nerašiau kelionės dienoraščio, nes paprasčiausiai neturėjau tam laiko, tačiau visi įspūdžiai nugulė nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje. Vis dėlto, noriu suvaldyti tuos kelionės vėjus galvoje ir ramiai viską užrašyti. Ne tik sau, bet ir tiems, kam bus įdomu skaityti.

Sakoma, kad pirmas įspūdis yra labai svarbus, o Roma tikrai jį padarė! Ir neišdildomą! Mūsų lėktuvas Fiumičino (Leonardo da Vinčio) oro uoste nusileido vėlai vakare. Su didžiuliu žmonių srautu išėjome į lauką ir nužygiavome tiesiai į taksi automobilių stovėjimo zoną. Netrukus jau sakėme taksistui adresą buto, kuriame ketinome apsistoti. Vairuotojas – į septintą dešimtį įkopęs italas gėlėtais marškiniais ir šiaudine skrybėle – visą kelią niūniavo savo jaunystės laikų melodijas. Tačiau, kai su S. tyliai nusijuokėme iš jo, dar nežinojome, kad jam toli gražu dar ne ruduo. Senukas būtų įkrėtęs bet kuriam Formulės 1 profesionalui.

Užmiesčio keliu spidometro rodyklė dažniausiai apsistodavo ties skaičiuku 140, tačiau vienu metu skriejome 153 km/h. Važiavome antra juosta ir kiekvienam, kuris kėsindavosi persirikiuoti priešais mus, vairuotojas pamirksėdavo ilgosiomis šviesomis, tarsi sakydamas „nedrįsk, aš važiuoju“. Ką jau kalbėti apie tai, kad atstumas iki priešais važiuojančio automobilio – apgailėtini 10 metrų. Sykį, vos neįvykus susidūrimui, jis tik sumurmėjo sau kažką panašaus į „stupido...“ ir tiek. Na, o apie posūkių šviesas jis tikriausiai visai nebuvo girdėjęs. Vis dėlto, šis smagus nuotykis pasibaigė gerai, kurį laiką paklaidžiojęs aplink, senukas surado reikiamą namą. Apžiūrėję kambarį ir apsidžiaugę kondicionieriumi, negalėjome susilaikyti dar tą patį vakarą nenuėję prie prožektorių apšviesto Koliziejaus, iki kurio vos 5 minutės kelio pėsčiomis.

Kitą dieną apnuoginom savo saulės nemačiusias galūnes (tai iškart rėkte rėkė „švieži žiopliai turistai“) ir nukeliavom prie vakarykščio Koliziejaus, kad pamatytume ne tik iš išorės, bet ir vidaus. Nespėjome nei pereiti gavės, kai mus užkalbino miniatiūrinė moterytė ir švaria anglų kalba (pasirodo, ji amerikietė) pasiūlė mums nusipirkti bilietus, su kuriais ne tik nereikės stovėti didžiulėje eilėje prie Koliziejaus ir įėjimo į Palatino kalvą, bet ir ateinančias dvi valandas galėsime pasiklausyti gidės pasakojimo. Iš pradžių pamanėme, kad tai kažkokia apgaulė, bet surizikavome ir tikrai nepasigailėjome, kai kartu su grupele kitų turistų lyg niekur nieko praėjome apsaugą, už nugarų palikę eilę sukaitusių, išraudusių ir ūpą praradusių žmonių. Žinoma, sumokėjome gerokai brangiau, tačiau sutaupėme laiko ir sužinojome daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad 55 tūkstančiai žmonių galėdavo susėsti į savo vietas vos per 20 minučių, arba tai, kad per lietų ant viso šio pastato būdavo galima užtempti raudoną medžiagą, virvėmis pririštą prie 64 aplink pastatytų akmeninių stulpelių. Dienos pabaigoje, grįžę namo neišpasakyto lėtumo internete (et, tie išpuikę lietuviai, juk ne visos šalys papuola į penketuką pagal interneto ryšio spartą) pasiskaitėme, kad viskas oficialu ir niekas nieko nebando apgauti.

Koliziejus

Koliziejus

Išėję iš Koliziejaus, pasivaikščiojome po Palatino kalvą ir jos papėdėje įsikūrųsį Romos Forumą – aplankėme seniausią Romos miesto dalį. Giliausią įspūdį mums paliko didžiausias forumo pastatas - Konstantino ir Maksencijaus bazilika, iš kurios dabar tėra likę trys platūs cilindriniai skliautai. Cituoju S. susižavėjimo šūksnį: „nesveikas pastatas!”.

Konstantino ir Maksencijaus bazilika

Konstantino ir Maksencijaus bazilika

Taip pat imperatorių rūmų kompleksas, su didžiulėmis voniomis, stadionu ir vidiniais kiemais.

Domus Augustana. Palatino kalva

Domus Augustana. Palatino kalva

Galiausiai užlipome į Kapitolijaus kalvą ir perėję per aikštę Piazza del Campidoglio, iš šono apėjome Viktoro Emanuelio II paminklą. Atsistoję priešais fasadą netekome amo – koks didžiulis ir didingas pastatas, skirtas pirmojo suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II garbei. Jo didybė nenublanksta net žiūrint į miesto panoramą iš aukštai.

Viktoro Emanuelio II paminklas

Viktoro Emanuelio II paminklas

Iš mus pasitikusio kambario nuomotojo sužinojome, kad geriausią vietą pavakarieniauti surasime Trasteverės rajone, nes ten, kur beužsuktum, mielos kavinukės ir picerijos, sausakimšos vietinių gyventojų ir susipratusių turistų. Į vieną tokių ir pataikėm. Tiesiog ėjome pro šalį, kai mus užkalbino picerijos "Cajo & Gajo" darbuotojas ir pasiūlė užeiti. Pamatę, kad kavinukėje nemažai valgytojų, mielai pasinaudojome pasiūlymu. Pica buvo puiki - nuo kraštelio iki centre padėtos didelės alyvuogės. Kai paprašėme sąskaitos, kartu su ja mums ant stalo padėjo du nedidelius stikliukus kažkokio raudono alkoholinio gėrimo. Patraukėm pečiais, bet susidaužėm už pirmą vakarienę Romoje ir iškliuksėjom iki dugno. Gėrimas pasirodė skanus, todėl paklausėme padavėjo, kas tai. Pasirodo, tai Amaro - itališkas žolelių likeris (alkoholio kiekis svyruoja nuo 16% iki 40%), paprastai geriamas po pietų ar vakarienės virškinimui pagerinti. Mums patiko ši tradicija, todėl jau tą vakarą nusprendėme parvežti keletą butelių šio gėrimo į Lietuvą.

Po vakarienės mus užklupo liūtis. Visa laimė, kad turėjome nediduką skėtį, kuris išgelbėjo nuo permirkimo, todėl gaivinantį lietų sutikom su džiaugsmu. Grįžę į kambabarį, neilgai trukus iškritome miegoti, tyliai ūžiant kondicionieriui. Bet nauja diena - nauji nuotykiai.

Laukite tęsinio!