„Generalinė repeticija?“, – suklusau, kai gavau pasiūlymą ketvirtadienio vakarui. Generalinė repeticja“, – visas atsakymas. Taip, tai paskutinė proga scenos meistrams nušlifuoti savo pasirodymą iki deimanto ryškumo, kuris tarsi sietynas ryškiausias premjeros vakarą. Gegužės 15 d. vakarą žiūrovas tapo sėkmės liudininku – tą vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) būriavosi žmonės, susirinkę anksčiau už kitus pamatyti, penktąją ir, ko gero, paskutiniąją šio sezono premjerą – 3 veiksmų baletą „Sniego karalienė“.

Naujasis spektaklis, skirtas visai šeimai, nuo pirmos minutės apžavi žiūrovą 3D projekcija, žiemos pūgą imituojančia snaigių šėla ir pačios Sniego karalienės besidairančiu atvaizdu. Akimirkai pamiršti, kad už lango ne tik kad pavasaris, bet tuoj ir vasara savo kaitra palepins, jautiesi, lyg būtum kažkur Šiaurės pusrutuyje, užkluptas gūdžios pūgos. Prisiminus vis dar drebulys nuvilnija stuburu, nepralenkdamas nė vieno slankstelio.

Tiesa, baletas „Sniego karalienė“, pastatytas remiantis danų pasakų maestro Hanso Kristiano Anderseno to paties pavadinimo pasakos motyvais, nėra skirtas vien Lietuvos scenai. Spektaklio autorius – žymus britų choreografas ir režisierius Michaelas Corderis – baletą pirmiausiai sukūrė savo gimtosios Didžiosios Britanijos žiūrovams dar 2007-aisiais. Anglijos nacionaliniame balete rodytas spektaklis susilaukė daug liaupsių, o jo režisieriui M. Corderiui žiūrovai pagyrų taip pat negailėjo.

Istoriją juk pamenate? Du vaikai – Kajus ir Gerda – auga kartu, o jų namų mansardas jungia rožių tiltas. Gėlėmis abu vaikai labai rūpinasi. Tačiau vieną dieną skrisdami velniūkščiai išmeta stebuklingą veidrodį, kuris sudūžta, o labai smulkūs veidrodžio krisleliai, patekę žmonėms į akis ar širdį, juos paverčia bejausmiais ir beširdžiais, nes jie mato tik tai, kas bjauru ir nemalonu. Vienas  toks krislas įkrenta ir Kajui į akį. Jis nustoja rūpintis rožėmis ir nustoja matyti gražius dalykus aplink, o besivažynėdamas rogutėmis, lyg užburtas išseka paskui Sniego karalienę į Laplandiją. Gerda, labai mylėdama Kajų, išeina jo ieškoti. Kelionėje sutinka čigonaitę, kuri padeda mergaitei draugo paieškose. Suradusi Kajų, Gerda jam padainuoja abiem žinomą dainelę, kai berniukas susigraudina ir ima verkti, veidrožio krislas su ašaromis iškrenta iš akies. Sugrįžimas į namus – metaforiškas, mat pažvelgę į veidrodį, abu vaikai mato, kad jie jau suaugę. Žodžiu, romantiška ir jautri pasiaukojančios meilės istorija.

Bet grįškime prie baleto. Dirigento Martyno Staškaus vadovaujamas orkestras leido naujai išgirsti rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo (1891-1953) sukurtą muziką, kuri nepalieka abejingų. Nuostabi dermė ir scenoje – veiksmo balete daug, artistų taip pat, tačiau nei vienas veiksmas neprailgsta, o į pertrauką išeini lyg per galvą gavęs – tokį stiprų įspūdį ir emocijas palieka finalai.

Ko gero, didžiausias skirtumas, kuris krenta į akis, yra dekoracijos. Atrodo, nėra kažkuo labai išsiskiriančios, bet bendra jų visuma leidžia pagalvoti, kad veikiausiai scenografiją kūrė ne lietuvis. Ir ši prielaida pasitvirtina. Baleto kostiumų ir scenografijos dailininkas – taip pat britas Markas Bailey. Būtent kostiumai, drįsčiau teigti, man kartais net užgoždavo muziką ar šokį. Sniego karalienė (šoko primabalerina iš Didžiosios Britanijos Erina Takahashi) buvo labai ryškus personažas. Dekoracijos ir kostiumai, juoda-balta kontrastas karalienės motyve, taip pat karalienės lyg snaigėmis žėrinti karūna, gyvūnai (o vilkų puikumas!) ir istorijos esmė – meilė – gaivus klasikinio baleto grįžimas į LNOBT sceną.

Beveik 3 valandų trukmės spektaklis nukels į vaikystę, į H. K. Anderseno pasaką, užburs ir nepaleis, kol nenusileis uždanga. O juk smagu bent trumpam sugrįžti į pasakomis palydėtą vaikystę, tiesa?

P. S. Patarimas visiems skeptikams – prasiplaukite akis, gal pagaliau ir jums iškris tas veidrodžio krislas iš akies! 

Panaudota 7md.lt nuotrauka.