Pagaliau pristatau paskutinę straipsnių ciklo apie kelionę į Škotiją dalį. Jei susidomėsite ir norėsite paskaityti visas dalis, jas galite rasti čia (I dalis ir II dalis).

Rytas Loch Leven ežero pakrantėje įsikūrusiuose Yatter Whaup Croft namuose buvo gražus. Atsikėlėme kuo puikiausios nuotaikos ir atėjome į valgomąjį pasistiprinti prieš ilgą dieną. Vėl gavome sočius angliškus pusryčius, tiesa, kiek kuklesnius nei pas Ivoną, bet jų tikrai pakako. Mums bevalgant, atėjo šių namų šeimininkas Deividas ir prisėdo šalia pabendrauti. Įsišnekome apie visą mūsų kelionę – ką aplankėme, ką dar planuojame aplankyti, ir jis staiga paklausė, ar matėme naujausią Džeimso Bondo filmą (tuo metu tai buvo „Operacija „Skyfall““). Kai atsakėme teigiamai, jis su užsidegimu papasakojo, kad scena, kur Džeimsas Bondas atsiveža M į savo namus, kuriuose prabėgo jo vaikystė, ir jie ryto rūke išlipa iš Aston Martin automobilio pramankštinti kojų po ilgos kelionės iš Londono, yra nufilmuota būtent Glen Etive slėnyje. Norėdami jį aplankyti, mes beveik visai neiškryptume iš suplanuoto maršruto. Tame slėnyje taip pat yra ir romanų apie Džeimsą Bondą autoriaus Ian Fleming šeimos namas Dalness Lodge, kurio neįmanoma pražiopsoti. Buvome suintriguoti, tad ne tik įtraukėme šį tašką į savo maršrutą, bet ir susitarėme grįžę dar kartą pasižiūrėti šį filmą apie agentą 007.

Atsisveikinę su draugiškais šeimininkais ir jų mielais pudelių veislės šunimis, patraukėme į Fort William miestelį, negaišdami laiko prie senojo forto liekanų, pasukome prie Senosios Inverlochy pilies. Pilį XIII amžiuje pastatė John Comyn, turėjęs Juodojo pravardę, ir ji priklausė Comyn klanui. Nors dabar iš jos likę tik sienų griuvėsiai su aptrupėjusiais keturiais gynybiniais bokštais kampuose, anais laikais pilies statyboms pasirinkta strategiškai labai gera vieta. Tvirtovė užstoja tolimesnį praėjimą pro Great Glen slėnį aukštyn į Škotijos šiaurę. Patekti į pilį buvo galima pro vandens vartus iš upės Lochy šiaurėje ir pro įėjimą iš pietinės pilies pusės. Abu įėjimai buvo saugomi viduramžiais populiarių pakeliamų grotuotų vartų nusmailintais galais, o kitas sienas juosė aplink pilį iškastas gilus griovys, pilnas vandens.

Nors pasivaikščioti po pilies griuvėsius buvo visai smagu, aš negalėjau nustygti vietoje ir spirgėjau iš nekantrumo, nes kitas mūsų kelionės taškas buvo Glenfinano viadukas. Ištikimiems Hario Poterio gerbėjams turbūt nieko aiškinti nebereikia, bet kitiems trumpai papasakosiu, kuo šis viadukas nusipelnė išskirtinio mano dėmesio. Tai ilgiausias viadukas, pastatytas iš betono, nenaudojant metalo konstrukcijų, turintis 21 didžiulę (penkiolikos metrų aukščio) arką ir vieną traukinių juostą, pastatytas ir pradėtas naudoti 1901 metais. Tarsi nieko labai ypatingo čia nėra, tačiau vieta, kurioje jis stovi, užgniaužia kvapą kiekvienam, ten atsidūrusiam. Viadukas tiesiasi lanku tarp žalių kalvų, o visai šalia slėnyje tyvuliuoja didžiulis Loch Shiel ežeras. Dėl šio užburiančio vaizdo, tai tapo populiari filmų vieta, labiausiai žinoma iš Hario Poterio filmų. Pirmą kartą Glenfinano viaduką pamatėme antroje dalyje „Haris Poteris ir Paslapčių kambarys“ (https://www.youtube.com/watch?v=U_vO5ja-gj8), kai Haris ir Ronis skrido mašina ir atsidarius durelėms, Haris vos neiškrito. Kitą kartą trečioje dalyje „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ (https://www.youtube.com/watch?v=NQ6-h2zeBfg), kai būtent ant šio viaduko džiaugsmasiurbiai psichai sustabdė ir apsupo Hogvartso ekspresą. Taip pat viadukas šmėsteli ir ketvirtoje dalyje „Haris Poteris ir Ugnies taurė“ (https://www.youtube.com/watch?v=6Ug8Q8xedx0&index=7&list=PL4MDZZOVu08Q8fIRSpKNm6QGwX3nUfsyk), atskleisdamas faktą, kad Hogvartso pilis stovi ne kur kitur, o šiauriniame Loch Shiel ežero krante (jei žiūrėsime į žemėlapį).

Glenfinano viadukas

Glenfinano viadukas Hario Poterio fanų mėgstamas dar ir todėl, kad per jį iš Fort William į Mallaig miestelį ir atgal reguliariai važinėja raudonas The Jacobite Steam Train garvežys, primenantis Hogvartso ekspresą. Ir tai nėra tik atrakcija turistams, traukinys yra viena iš minėtų miestelių susisiekimo priemonių. Sužinoję tai, internete pasitikrinome grafiką ir ketinome išsirinkti gerą vietą stebėjimui, palaukti traukinio ir, jei labai pasiseks, net pagauti vykusį kadrą. Pasirodo, blogai apskaičiavome laiką, todėl traukinio niekaip nesulaukėme, sėdėjome ant žolės kupstų ir tiesiog mėgavomės gražiu vaizdu, kas pusvalandį sakydami „na, dar truputį, gal jis jau visai arti, man regis jau girdžiu jį“. Praleidome ten nemažai laiko, bet nei kiek nebuvo gaila, kad taip gaištame. Vis dėlto, kai visai praradome viltį ir nutarėme eiti link mašinos, po viaduko arkomis sutikome indų porelę, kurie sustabdė mus, kad paklaustų, iš kurios vietos matosi gražiausias vaizdas. Mes atskleidėme savo atrastą vietą, kur nesutikome nei vieno turisto, ir iš kur kaip ant delno matosi ne tik viadukas, bet ir ežeras, slėnis bei žali kalnai. Tada jie patikslino, kad norėtų iš arčiau pamatyti pravažiuojantį traukinį, mat maždaug už dvidešimties minučių jis kaip tik turėtų prariedėti per viaduką. Mes tik susižvalgėme ir nuėjome kartu su jais. Šįkart užsiropštėme į kalną, kad viaduką matytume iš aukščiau, o čia laukė nemažai kitų entuziastų. Iš pradžių tolumoje išgirdome garsą, o paskui išlindo ir raudonasis kirminas. Sulaikę kvėpavimą filmavome ir fotografavome. Traukinio mašinistas tyčia pasignalizavo, šiek tiek paspaudė ir iš kamino išsiveržė dūmai. Negalėjau patikėti, kad iš taip arti pamačiau savo Hogvartso ekspresą. Turbūt įsivaizduojate, kokia aš laiminga buvau.

Hogvartso ekspresas arba Jacobite Steam train

Kadangi ilgai užtrukome prie Glenfinano viaduko, teko paskubėti, kad pamatytume Tioram pilį, kuri škotų gėlų kalba reiškia „sausa“ tvirtovė. Pilis pastatyta XIII-XIV amžiuje, o po keleto amžių kiek patobulinta. Tvirtovė savo geriausiais laikais priklausė Makdonaldų klano atšakai Donaldams. Pilis įsikūrusi mažoje Eilean Tioram salelėje, kuri apsemiama potvynių veikiamo ežero Loch Moidart, tačiau tąkart griuvėsius nesunkiai pasiekėme pėsčiomis, nes buvo atoslūgis. Labai gaila, bet į pilies vidų nepatekome, galėjome pasivaikščioti tik aplinkui. Sienų akmenys gan netvirti, o lėšų juos sutvirtinti neskirta, tad turistams landžioti čia nėra saugu. Turbūt dėl to, kad tuo metu buvome vieninteliai smalsuoliai, o aplink nematyti jokių civilizacijos ženklų, S. titulavo šią pilį savo mėgstamiausia.

Kai S. pagaliau atsidžiaugė pilimi ir apėjo ją iš visų pusių, patraukėme link rekomenduotos Džeimso Bondo filmavimo vietos Glen Etive slėnyje. Kadangi nežinojome, kur tiksliai tai yra, nuvažiavome visą kelią slėniu palei siaurą, seklią ir akmenuotą Etive upę. Sukorėme apie dvidešimt kilometrų į priekį ir tiek pat atgal. Iš tiesų mūsų ieškotas taškas, kuris net yra pažymėtas google žemėlapyje (https://goo.gl/maps/mjs3DJYgn5y), nuo pagrindinio kelio buvo nutolęs tik septynis kilometrus, o iki Ian Fleming šeimos namų Dalness Lodge būtų reikėję papildomai nuvažiuoti dar apie tris kilometrus. Tą namą privažiavome, nufotografavome, bet tada nežinojome, ar tai tikrai tas namas. Nors dėl to, kad neatlikome namų darbų, nuvažiavome dvigubai daugiau kilometrų, nei reikėjo, buvo labai gera patirtis. Visiškai vieni perkirtome visą didžiulį slėnį ir prasilenkėme vos su pora tokių pačių kaip mes keliautojų. Tiesa, šalia kelio kur ne kur matėme keletą stovinčių automobilių, o netoliese ir vienišų palapinių. Vadinasi, kai kas renkasi šią vietą žygiams į gamtą.

Glen Etive slėnis

Išvažiavę iš Glen Etive slėnio pasukome į nakvynės vietą. Žinojome, kad Loch Voil hostelis įsikūręs vidury miškingos vietovės, o jo šeimininkė buvo pateikusi nuorodą, kad ties Rob Rojaus kapu reikės pasukti gilyn į mišką ir palei Voil ežerą važiuoti iki pat namo. Tačiau kuo toliau važiavome, tuo labiau atrodė, kad nuvažiavome ne ten, ir, kad iš krūmynų tuoj išlįs koks zombis ir puls po ratais, o tada būtinai reikės išlipti iš mašinos pasižiūrėti, ar jam nieko nenutiko, kai tuo metu mus iš visų pusių stebės kiti baisuokliai. Taip, beveik siaubo filmo „Wrong turn“ scenarijus. Išties, miško keliukas buvo toks, kad daugelyje vietų mūsų nuomotas automobilis Vauxhall Corsa kabino žemę dugnu. Šalia kelio kur ne kur buvo pamėtyta kilnojamų namelių, senos technikos (matėme vienišą parūdijusį ekskavatorių), o žmonių nesutikome visai. Vakare važiuoti nebuvo itin jauku. Laimei, zombiai ant kelio neišlindo, bet stirnų šeimynėlė per kelią prastraksėjo lyg niekur nieko, priversdama mus staigiai stabdyti. Hostelio šeimininkė perspėjo, kad tą naktį name turėsime praleisti visiškai vieni, mat ji turėjusi trumpam išvykti, o daugiau gyventojų nebūsią. Nepaisant visų šių kiek šiurpokų aplinkybių, name buvo šilta ir gera, mūsų laukė mielas kambariukas ir minkšta lova.

Ryte, kai pusryčiavome, namo grįžo ir pati šeimininkė Les (Leslie Mackenzie). Nors moteris jau brandaus amžiaus, ilgus žilus plaukus ji vėjavaikiškai susipynusi į dvi kasas ir akivaizdžiai širdyje tebesijaučia tikrų tikriausia hipe. Mūsų pokalbio metu paaiškėjo, kad ji yra entuziastinga keliautoja, aplankiusi Indiją, Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Meksiką ir netgi atšiaurųjį Sibirą, mėgstanti šalis, turinčias išlikusias ryškias vietines kultūrines tradicijas, tokias, kaip ir gėlu kalbą atkakliai sauganti Škotija. Leslie dvidešimt metų dirbo animatore, o prieš tai buvo menininkų grupės „The Book of Am“ narė. Ši grupė savo jaunystės metais (apie 1970 metus) įrašė psych/folk/prog muzikos albumą, ir dėl jo iki šiol yra žinoma tarp panašios muzikos gerbėjų. Jeigu kam būtų įdomu pasiklausyti, internete radau šios grupės svetainę (https://bookofam.bandcamp.com/).

Palinkėję geros kloties, sėdome į mašiną ir linguodami išvažiavome atgalios. Visą naktį lijo ir rytas buvo gan šlapias, tad nieko nuostabaus, kad keliukas buvo gerokai patižęs, o nuo kalno šalia kelio bėgo geri lietaus vandens kriokliai. Išvažiavę iš miško, stabtelėjome prie senų kapinaičių, kuriose ilsisi ir pats Škotijos tautos didvyris Rob Rojus Makgregoras su žmona ir dviem sūnumis. Tai tik trys gulintys akmenys, kurie turbūt būtų apaugę žole ir nuėję užmarštin, jei ne žmonės, norintys išsaugoti didvyrio atminimą. Iki šiol kapas prižiūrimas ir aptvertas tvorele, ant kurios užrašyta „MacGregor despite them“ (liet. Makgregoras, nepaisant jų). Kapinaitėse likę senosios Balquhidder bažnytėlės, pastatytos 1631 metais, griuvėsiai, o jei tiksliau, tik viena fasadinė siena. Buvusių durų vietoje dabar eina takas, tad bažnytėlė virtusi simboliniais vartais. Netoliese stovi naujoji bažnyčia Balquhidder Parish church, pastatyta 1855 metais. Viduje šviesu ir jauku, o gale yra atskirta nava ir stenduose galima pasiskaityti trumpą Rob Rojaus istoriją. Netoli altoriaus ant žemos kolonos stūkso didžiulis akmuo su nedideliu įdubimu viršuje. Užrašas skelbia, kad tai krikšto akmuo, o įdubimas akmenyje paprastai būna užpildytas švęstu vandeniu.

Rob Rojaus kapas

Dar kiek pasivaikščioję po kapinaites, nutarėme apžiūrėti dar vieną pilį, kuri vadinasi Kilchurn castle. Ji pastatyta XV amžiuje sero Colin Campbell. Tai penkių bokštų pilis, turinti vidinį kiemą, juosiamą išorinės sienos. Kaip yra žinoma iš istorinių šaltinių, ši pilis anksčiau buvo įsikūrusi vos už ją pačią didesnėje salelėje ir buvo nuolat semiama Loch Awe ežero vandenų. Kai 1817 metais vandens lygis buvo sureguliuotas taip, kaip yra dabar, salelė buvo prijungta prie žemyninės dalies ir tapo pusiasaliu. Labai retais atvejais kelias į pilį būna užliejamas. Kai vandens lygis neįprastai pakyla, pilis vėl atsiskiria ir atsiduria saloje. Pati pilis visai apleista, likusios tik išorinės sienos, tačiau viduje yra padarytos medinės platformos ir laiptai, tad į ją galima pasižiūrėti ne tik iš apačios, bet ir pasilypėti, nuo bokštelių pasižiūrėti į ežerą ir žalias kalvas.

Vos pajudėję link kitos mūsų stotelės ir dar niekur nespėję nutolti nuo Loch Awe ežero, visai netikėtai aptikome labai gražią bažnyčią. Džiaugiuosi, kad ji patraukė mūsų dėmesį ir mes sustojome į ją pasižiūrėti. Tai St. Conan‘s Kirk. Jokių turistų aplink nebuvo matyti, tad mes labai nedrąsiai užėjome į vidų apsidairyti. Kaip paaiškėjo iš stendų, kviečiančių išgerti arbatos netoliese esančioje kavinukėje ir aprašytų istorinių faktų, lankytojai mielai laukiami. Taigi sužinojome, kad ši bažnytėlė, buvo pastatyta savamokslio architekto Walter Douglas Campbell apie 1881-1886 metus, o 1906 metais renovuota. Sąlyginai visai neseniai, turint omenyje, kad ji atrodo, kaip statyta viduramžiais. Suprojektuoti ir pastatyti šią bažnyčią jį įkvėpė motina, kuriai karieta nuvykti iki artimiausios bažnyčios Dalmally miestelyje buvo per toli ir per brangu, tad geras sūnus ryžosi pastatyti vieną šalia namų. Bažnyčia yra romaninio stiliaus, tačiau teigiama, kad pats Campbell‘as į savo kūrinį sudėjo visų Škotijos bažnyčių architektūros pavyzdžių. Išties ji kažkokia ypatinga, joje gausu puošybos elementų, bet ji neatrodo perkrauta, viduje pro langus krentanti šviesa daro ją jaukią ir šviesią atvirose erdvėse, tačiau joje gausu ir tamsių paslaptingų užkaborių. Kadangi per kelionę aplankėme daug bažnyčių, ji išties primena jas visas, čia ir vitražai, koplytėlė su gulinčio mirusiojo atvaizdu (Bruce chapel), tamsūs mediniai graviruoti suolai su bažnyčios rėmėjų herbais ir užrašais, nedidukas vidinis kiemas su jį juosiančia dengta arkada. Visa tai šiek tiek priminė detales iš Vestminsterio abatijos. Kadangi buvome visai vieni, buvo labai gera ten pasivaikščioti ir visai nesinorėjo iš jos išeiti.

St. Conan's Kirk bažnyčia

Visgi išeiti reikėjo, nes turėjome dar daug pamatyti. Dar viena pilis, kuri mūsų laukė, buvo Dunstaffnage Castle. Ji įdomi tuo, kad vietoj pamatų jai pastatyti buvo panaudota natūraliai susiformavusi didžiulė konglomerato uola. Tai yra dėl po žeme vykstančių hidrocheminių procesų susiformavęs tvirtai sulipęs smėlio, molio ir žvyro luitas, iš arti atrodantis kaip betono sulipinti akmenukai. Pilis pastatyta XIII amžiuje ir, palyginti su kai kuriomis kitomis mūsų aplankytomis pilimis, gan gerai išsilaikiusi. Galima pasivaikščioti vidiniame kieme ir ant gynybinės sienos, taip pat ir po sarginę, t.y. sargų namą prie vartų į pilį. Kadangi šis pastatas buvo kelis kartus perstatytas dėl gaisrų, jis išliko iki šių dienų ir yra atviras lankytojams. Pilį, kaip ir netoliese esančią privačią koplytėlę pastatė Duncan MacDougall. Kadaise ji turėjo medinį stogą, tad šiandien išlikusios tik nepaprastai kruopščiai išpuoštos akmeninės sienos. Tiesa, Dunstaffnage pilis įtraukiama į pilių, kuriose vaidenasi, sąrašą. Pasak vietinių, pilyje kartais galima išvysti moters žalia suknele vaiduoklį. Kartais ji būna liūdna, kartais linksma, tačiau, kas ji buvo, kai dar buvo gyva, niekas nežino.

Visi kelionių gidai siūlo nepravažiuoti pro mielą ir jaukų miestuką, pavadinimu Oban, kuris sezono metu knibždėte knibžda turistų. Vieni čia ieško ramybės, kiti atvyksta pasigrožėti gamta, vaikštinėdami kalnuotose vietovėse, plaukiodami laivais ir kanojomis, kiti žavisi architektūra, lanko muziejus ir bendraudami su vietiniais gyventojais ragauja viskį ir rūkytą žuvį. Tai miestelis, įsikūręs pasagos formos įlankoje ir nuo atvirų vandenų apsaugotas pailgos Kerrera salos. Jame ant kalno įsikūrusi mažytė Dunollie pilis, šiandien išlikę tik vijokliais apaugę griuvėsiai. Ji taip puikiai įsilieja į kraštovaizdį, kad mes net kelis kartus pro ją pravažiavome ir nepamatėme. Galiausiai atradome ją, bet stabtelėjome tik trumpam, nes spaudė laikas, dar turėjome suspėti pamatyti Inveraray pilį. Kadangi prie jos atsidūrėme jau pasibaigus darbo laikui, į ją galėjome pasižiūrėti tik iš lauko. Pilis atrodo įspūdingai, išties labai gaila, kad negalėjome patekti į jos vidų. Gotikinė pilis su smailiais bokšteliais graži ne tik iš išorės, viduje ji saugo prašmatniai išpuoštas sales ir įspūdingas ginklų kolekcijas, ten gausu muškietų, špagų ir kardų. Serialo „Dauntono abatija“ gerbėjams bus įdomu sužinoti, kad viena 2012 serija, kurios veiksmas vyko per Kalėdas, dalinai filmuota būtent šioje pilyje.

Tądien mūsų laukė dar viena, jau paskutinė pilis prieš baigiantis kelionei. Kaip tik atsisveikinant pradėjo stipriai lyti. Žemėlapyje suradome Lachlan pilį, tačiau navigacija mus nuvedė į privačią teritoriją. Vietoje pilies pamatėme tik prašmatnų dvarą baltomis sienomis, ir užrašus, skelbiančius, kad lankytojai nėra pageidaujami, tad reikėjo skubiai nešti kudašių. Pasirodo, tai naujoji Lachlan pilis, iškilusi šiose žemėse XVIII amžiuje, o jei tiksliau, 1790 metais, kai ją pastatė Donaldas Maclachlanas. Naujoji pilis turėjo pakeisti visai netoli įsikūrusią senąją Lachlan pilį, pastatytą XV amžiuje. Pakeliui į senąją pilį užsukome pasidairyti po senas Kilmorie Chapel Burial Ground kapinaites, kuriose palaidoti Maclachlanų klano atstovai ir Strathlachlano miestelio vietiniai gyventojai, bei stovi koplytėlės griuvėsiai. Pasivaikščioję pagaliau atvažiavome prie mūsų ieškotos Old Castle Lachlan pilies. Per lietų ir smarkų vėją nužingsniavome prie savo paskutinės pilies griuvėsių. Pilis labai priminė Dunollie pilį: maža, tarsi bokštas ir beveik visa pasislėpusi po žalių vijoklių sluoksniu. Akivaizdu, kad jos būklė ne itin gera, nes dalis jos buvo uždengta pastoliais, matyt kritinės būklės siena buvo sutvirtinama. Smarkokai aptalžyti vėjo ir lietaus, sėdome į automobilį, pasistiprinome prieš kelionę ir pajudėjome link Glazgo, kur mūsų laukė nakvynė.

Prieš atvažiuodami, parašėme šeimininkui žinutę ir nurodėme navigacijos apskaičiuotą laiką, kada turėjome atvykti. Tada nė nenumanėme, kad tai, jog atvažiavome tiksliai sutartu laiku, padėjo mums susikurti svarbų teigiamą pirmąjį įspūdį. Visoje šioje kelionėje mes susitikdavome su labai įdomiais žmonėmis, kurie paįvairino kelionę ir nudažė kiek kitokiomis spalvomis, leido pamatyti Škotiją iš arčiau, pažinti šalį per vietinius gyventojus. Glazge mūsų laukė kiek neįprasta pažintis. Mūsų butas buvo gražiame senos statybos name, užėmusiame du viršutinius aukštus. Mus įleido nedidukas šiek tiek Stiveną Spilbergą primenantis vyrukas, kuris pagyrė už punktualumą ir pasiūlė aprodyti butą. Iškart atkreipėme dėmesį į ilgą taisyklių sąrašą, kurį turėjome perskaityti. Dar susižvalgėme, kai jis paaiškino mums, kaip atidaryti duris, kur būtina palikti raktus, kai esame namie, kur valgysime pusryčius, kur turime palikti indus, kokius mygtukus turime paspausti, eidami į dušą ir, bene labiausiai įsiminęs dalykas – kaip užsidaryti dušo duris, kad neprilaistytume vandens ant grindų ir, kad baigę maudynes, ant vonios plytelių ir aplink čiaupą turime papurkšti skysčio nuo pelėsio. Kadangi mes esame tvarkingi ir niekada nepaliekame netvarkos, toks įtarus perspėjimas ir nepasitikėjimas labai varžė. Nuolat jaučiausi kažką daranti ne visai taip, kaip reikėtų. Jau pirmą rytą sulaukėme priekaišto, kad po dušo mes arba mūsų kaimynas iš Tokijo išjungėme grindų šildymą. Kad ir koks gražus butas būtų (galiu pasakyti, kad pati mielai tokiame gyvenčiau), norėjosi kuo greičiau važiuoti namo į Lietuvą.

Papusryčiavę išėjome pasivaikščioti po Glazgą. Čia nebuvome numatę apžiūrėti nieko konkretaus, tad greitai ėmėme nuobodžiauti. Šioje pasakojimo vietoje turiu paminėti juokingą nutikimą. Pačioje kelionės pradžioje, kai norėjome aplankyti Stirlingo pilį, bet mums nepavyko patekti į vidų, mes klaidžiojome aplink ir žvelgdami į horizontą pamatėme keistą bokštelį tolumoje. Tąkart pasivarginome sužinoti, kas tai, bet kai lankėme Rob Rojaus kapą, iš atminties iškilo dar vienas Škotijos herojus, kurį filme „Narsioji širdis“ įkūnijo Melas Gibsonas, tai Viljamas Volisas. Kai sužinojome, kad tas keistas bokštelis ir yra Viljamo Voliso monumentas, norėjome trinkelėti sau per galvas. Mes buvome taip arti ir jo neaplankėme. Vis dėlto, atsirado proga klaidą ištaisyti, ratu apvažiavę visą Škotiją, mes vėl atsidūrėme labai arti Stirlingo. Be sąžinės graužimo pabėgome iš Glazgo ir nuvažiavome atiduoti duoklės Viljamui Volisui.

Monumentas pastatytas ant aukštos kalvos, tad yra gerai matomas iš toli. Iki bokšto viršaus veda spiraliniai laiptai. Nors laiptinė kiaurai perpučiama plaukus veliančio ir iš kojų verčiančio vėjo, o lipti reikia lygiai 246 pakopas, tai padaryti tikrai verta, nes nuo bokšto viršaus atsiveria nuostabi Stirlingo panorama. Pakeliui galima užsukti į tris ekspozicijų sales, kur galima pasižiūrėti pažintinį filmą, stenduose paskaityti istoriją apie šį tautos didvyrį bei pamatyti tikrą jo kardą, kurio ilgis – net 163 centimetrai. Nusileidę iš bokšto, informacijos centre sužinojome, kad netrukus mus pasitiks gidas ir apie šį monumentą bei Viljamą Volisą papasakos daugiau. Kai prie lankytojų grupelės priėjo senoviniais rūbais apsivilkęs pagyvenęs vyras, supratau, kad mūsų laukia kažkas įdomesnio, nei tik paprastas pasakojimas. Ir iš tiesų, jis nedėstė nuobodžių faktų, o paklausė, ar sutinkame prisidėti prie Viljamo Voliso ir ginti Škotijos laisvę kartu su juo, kaip narsūs kariai. Kai visi sutartinai palinksėjome galvomis, jis nusivedė mus į miškelį, kur supažindino su pačiu Viljamu. Šis pasakė uždegančią kalbą ir dar vieną dalyką: mes esame pranašesni už anglų kareivius, nes turime vieną labai svarbų tikslą, dėl kurio kovojame. „Mes kovojame už...?“, – paklausė jis. Prisiminiau filmą ir tyliai išlemenau, – „freedom...?“ (liet. laisvę). „Nagi, garsiau“, – pasakė jis ir tada visi kartu sušukome, – „freedom!“. Buvo labai smagu, tarsi vaidinčiau filmo masinėje scenoje.

Viljamo Voliso monumentas

Tądien aplankėme dar vieną objektą, susijusį su Viljamu Volisu. Tai Cambuskenneth Abbey. Iš šios abatijos likę tik pamatai, tačiau stenduose aprašyta ir pavaizduota, kur vienuoliai gyveno, kuriose patalpose meldėsi ir valgė. Viename kampe, prie sienos guli pailgas akmuo su išraižytais inicialais „WW“. Nepatvirtintais duomenimis, kaip teigiama The society of William Wallace organizacijos internetiniame puslapyje (http://www.thesocietyofwilliamwallace.com), po to, kai Viljamas Volisas buvo nuteistas myriop pačiu baisiausiu būdu, kad net paskutiniojo teismo dieną negalėtų prisikelti ir atkeršyti: pakartas, išimti viduriai, ketvirčiuotas, galva pasmeigta ant kuolo ant Londono tilto, o likusios kūno dalys išmėtytos po visą Škotiją, viena dalis galimai buvo palaidota būtent po šiuo akmeniu. Mat Voliso dėdė turėjo ryšių su vienuoliais ir galėjo paprašyti tinkamai pagerbti mirusį sūnėną. Žinoma, akmuo ir inicialai dar nieko neįrodo, tačiau ištikimiems Voliso gerbėjams tai suteikia vilčių.

Štai taip ir baigėsi mūsų savaitę trukusi kelionė po Škotiją. Buvo šiek tiek gaila palikti šalį, kuri savyje talpina tiek daug man patinkančių dalykų: žalias kalvas ir slėnius, didelius ežerus ir senas viduramžių pilis su jų paslaptingomis istorijomis. Rašydama straipsnius tinklaraščiui, dar kartą peržiūrėjau nuotraukas ir filmuotą medžiagą, iš naujo išgyvenau visą šį nuotykį. Jau buvau pamiršusi, kiek daug patyrėme ir pamatėme visiškai atsitiktinai, vien todėl, kad atsidūrėme laiku ir vietoje, nors tuomet atrodė, kad kažkur nespėjome ar užtrukome. Kiek įdomių ir mielų žmonių sutikome ir dalykų sužinojome iš jų pačių pasakojimų. O kiek daug vietų neaplankėme, dėl kurių būtų verta čia sugrįžti. Nors visada sakiau ir sakysiu, kad važiuojant į kelionę būtina atlikti namų darbus ir pasidaryti planą, šioje kelionėje supratau, kad būtina pasilikti vietos ir improvizacijoms. Juk niekada nežinai, kur likimas gali nuvesti.