Noriu pratęsti straipsnių ciklą apie kelionę į Škotiją ir dalinuosi antra pasakojimo dalimi (pirmą dalį galite rasti čia).

Puikiai išsimiegoję jaukiame „Alargue Arms“ viešbutyje ir pusryčiams sušveitę kiaušinienės su kumpiu, pajudėjome link pirmojo tos dienos taško – Cawdor pilies. Ši pilis ypatinga tuo, kad yra pilnai įrengta ir vis dar gyvenama. Vasaros sezonu dalis pilies yra atvira lankytojams, tačiau praleisti žiemos čia sugrįžta teisėta jos šeimininkė. Apžiūrinėdami prabangius kambarius, apstatytus senoviniais baldais, atradome daugybę mielų smulkmenų, kuriomis siekiama sustiprinti įspūdį, tarsi kažkas čia tikrai gyvena – nuotraukų rėmeliai, tarsi ką tik palikta atversta knyga ir pan. Lėtai žingsniuodami specialiai turistams nutiestu kiliminiu takeliu, kartu su grupele kitų lankytojų, netyčia sužinojome kai ką įdomaus. Vienas pilies darbuotojas, įsitikinęs, kad šeimininkės visureigio nematyti kieme ir, kad ji netikėtai nepasirodys, mielai įsitraukė į tikrai pikantišką pasakojimą.

Sužinojome, kad dabartinė pilies šeimininkė yra iš Čekijos kilusi antroji velionio Hugh John Vaughan Campbell žmona Angelika. Su pirmąja žmona jis išsiskyrė po dvidešimt dvejų santuokos metų, būdamas beveik penkiasdešimties. Mirdamas jis testamentu pilį paliko antrajai žmonai, o ne vyriausiajam sūnui iš pirmos santuokos (iš viso turėjo penkis vaikus). Šis turėjo pasitenkinti tik nedidele ferma Cawdorų šeimos žemėse ir pajamomis, gaunamomis iš netoli esančių viržynų, kuriuose leidžiama medžioti tetervinus. Suprantama, tai sukėlė didžiulį sūnaus pasipiktinimą. Tiesa, kurį laiką velionio sūnus ir pamotė kartu vadovavo pilies turizmo verslui, kol tarp jų neįsiplieskė didelis konfliktas. Pasirodo, vyresnėlis, neva suabejojęs pilies apsaugos sistema, su savo šeima atsikraustė gyventi į pilį turistų sezono metu, kai  Angelika svečiavosi Amerikoje. Sužinojusi apie tai, pilies šeimininkė supyko ir padavė įsūnį į teismą, mat šis pažeidė pilies nuomos taisykles, draudžiančias gyventi pilyje ne žiemą. Pasak plepiojo pilies darbuotojo, miestelio gyventojai labiau simpatizuoja jaunajai ledi Cawdor, t.y. sūnaus žmonai, buvusiai britiškojo mados žurnalo „Vogue“ redaktorei ir stilistei, negu Angelikai. Tiesa, eidami į pilies sodą, su dailiai apkarpytomis gyvatvorėmis, skulptūromis ir romantiškomis vijoklių alėjomis, kaip tyčia pamatėme į kiemą įsukantį visureigį, iš kurio išlipo pagyvenusi elegantiška moteris, nusišypsojo mums ir nužingsniavo į pilį. Taigi savo akimis pamatėme pačią Angeliką!

Cawdor pilis

Cawdor pilis

Kiek vėliau, pagal planą turėjome aplankyti Urquhart pilį, įsikūrusią ant paties Lochneso ežero kranto. Taip taip, to paties, kuriame tariamai gyvena garsioji pabaisa Nesė. Iš pilies likę tik griuvėsiai, tačiau akmenų sienos aiškiai žymi nemažą plotą, kurį užėmė ši tvirtovė. Vaikščiodami po pilį labiau grožėjomės gamtos vaizdais, tačiau su istoriniais faktais turėjome progą susipažinti išties įspūdingai paruoštoje dokumentinio filmo peržiūroje. Lankytojų centre nusipirkome bilietą ir užėmėme vietas nedidelėje pusapvalėje kino salėje. Pasibaigus filmui, pakilo ekranas, atsitraukė sunkios tamsios užuolaidos, o už jų pasirodė besantys langai su nuostabiu vaizdu į ežerą ir Urquhart pilį. Dar Lietuvoje susitarėme, kad surengsime pikniką ant Lochneso ežero kranto, tad turėjome laikytis žodžio. Nuvažiavę toliau nuo pilies (laimei, mums pavyko rasti vietą, kurios nebūtų užėmę fotografuojantys turistai), atokiau nuo pagrindinio kelio radome suoliuką, kur ir įsitaisėme papietauti. Pasigaminome visai neprastų sumuštinių ir pasistiprinome prieš kelionę. Labai gaila, kad negalėjome ten pasėdėti ilgiau, nes mus, tikrąja to žodžio prasme, išvijo miniatiūrinės muselės, kurių tuntas skraidė aplink ir nemaloniai dūzgė palei ausis. Tik žingsniuojant ratu pavykdavo išvengti jų spiečiaus, tačiau ilgai taip vaikštinėti neužteko kantrybės, tad mes sėdome į automobilį ir patraukėme kitos nakvynės vietos link.

Urquhart pilies griuvėsiai ir Lochneso ežeras

Žinojome, kad mūsų naujieji namai bus visai netoli Eilean Donan pilies, kurią turėjome aplankyti kitą dieną, tačiau, kai pagaliau atvažiavome į vietą ir pamatėme, kaip viskas atrodo iš tikrųjų, buvo sunku patikėti savo akimis. Nedidukas Dornie miestelis šalia vandens, apsuptas kalvų ir slėnių, o siaurame pakrantės ruože išsibarstę namai, keletas parduotuvių ir užeigų. Atrodo, kad žmonės šiame pasaulio kampelyje gyvena visai kitu ritmu, ir rūpesčiai jų visai kitokie nei nuolat skubančio ir nervingo miesto žmogaus. Žavus namelis, kuriame turėjome apsistoti dviems dienoms, stovi nedideliame pusiasalyje, skalaujamame trijų nuolat potvynių ir atoslūgių veikiamų ežerų – Loch Duich, Loch Long ir Loch Alsh, o salelėje priešais – mano jau minėta Eilean Donan pilis. Dieną salelė atrodo kaip dumblinos sausumos dalis, o vakare, kai pakyla potvynio banga, ji jau apsupta vandens. Į Eilean Donan pilį tuomet galima patekti arkiniu akmeniniu tiltu. Vos išlipome iš automobilio, mus pasitiko labai miela moteris, vardu Ivona, kuri iškart mus įkurdino jaukiame ir tvarkingame kambaryje. Buvo taip keista, nes pirmą kartą, atvykusi į svetimus namus, pas visiškai nepažįstamus žmones, pasijutau kaip grįžusi namo pas mamą. Ji linksmai čiauškėjo, aprodė namus, supažindino su savo vyru, vaikais ir kate Luna. Ji taip džiaugėsi mus matydama, kad net nežinojo kur dėtis, ar kalbinti mus toliau, ar leisti ramiai nueiti į užeigą vakarienės. Tąkart man į galvą visai neatėjo ši mintis, bet dabar suprantu, kad ji man primena ponią Vizli, nes ji taip pat laisvai bendraujanti, gera, šeimyniška ir rūpestinga.

Eilean Donan pilis

Kitą rytą atėjome pusryčiauti į svetainę, pro kurios langus matėsi Eilean Donan pilis. Kol mums gamino pusryčius, gėrėjomės vaizdais ir negalėjome patikėti, kad visa tai šie žmonės mato kasdien. Kai pagaliau atnešė lėkštes, mus ištiko dar vienas lengvas šokas, nes maisto gausa buvo tiesiog įspūdinga – keptas kiaušinis, dešrelė, šoninė, pupelės, pomidorai ir kai kas, ko dar nebuvome matę. Paaiškėjo, kad tai kraujinė dešra, vadinamasis Black Pudding (liet. juodasis pudingas). Tiesa, prieš tai mums dar siūlė užkrimsti dribsnių su pienu. Kaip gerai, kad to nepadarėme, nes būtume tiesiog sprogę. Kita vertus, po tokių pusryčių nebaisu ir į kalnus lipti. Vieną tokį tądien būtinai turėjome aplankyti. Tai The Storr – šiaurinėje Skye salos dalyje esanti akmenuota kalva, kurios viršuje puikuojasi garsusis smaigas The Old Man of Storr. Jis atrodo dar įspūdingesnis, kai žinai jo tikrąjį dydį, t.y. penkiasdešimt metrų. Užlipti į The Storr viršūnę nebuvo taip sunku, kaip įsivaizdavau. Didžiąją laiko dalį teko eiti žvyruotais keliukais, o priėjus statesnę vietą – kopti per didelius akmenis, kurie kuo puikiausiai atstoja laiptus. Čia matėme ir tėvus su mažais vaikais, ir jaunus žmones, ir garbaus amžiaus senukų porą, kurie pasiramsčiuodami šiaurietiško ėjimo lazdomis, sėkmingai įveikė visą atstumą. Kai atsidūrėme viršūnėje, atsivėrė nuostabus vaizdas: Loch Leathan ežeras su apvalia salele, nedidelis tvenkinys, iš kurio miško gaisro atveju semiamas vanduo, ir žinoma pats smaigas. Būtent šioje vietoje atsirado dar vienas mūsų juokelis, šįkart apie avis: „Ar man vaidenasi, ar tas akmuo sujudėjo? Ne, tai avis!“. Tikra tiesa, jų gali sutikti visur, kur yra žolės, ar tai būtų lygumų ganyklos, ar statūs kalvų šlaitai, jos kuo ramiausiai sau čiaumoja žolę ir nekreipia dėmesio į žmones.

The Old Man of Storr

Nusileidę nuo Storr kalvos, patraukėme link Duntulm pilies. Iš tikrųjų, sunku pavadinti ją pilimi, nes net stovėdamas prie griuvėsių nelabai gali suprasti, ar tai buvo didelė tvirtovė ar paprasčiausias gyvenamasis namas. Istorija atskleidžia faktą, kad XVII amžiuje čia stovėjo pilis, priklausiusi Makdonaldų klanui. O kodėl išliko vos kelios sienos paaiškina faktas, kad 1732 metais pilies šeimininkas seras Aleksandras Makdonaldas, sugalvojęs savo rezidenciją perkelti šiek tiek piečiau, nuardė pilį ir dalį akmenų panaudojo kaip statybinę medžiagą naujam būstui. Kitas mūsų taškas buvo Dunvegan pilis. Čia negaliu nepaminėti, kad nuolat pasikartojantys žodeliai vietovių, pilių ir gamtos reiškinių pavadinimuose šiek tiek išmokė škotų kalbos. „Glen“ reiškia slėnį, „loch“ – ežerą, „ben“ – kalną, o „dun“ – fortą. Visgi, Dunvegan pilis nereiškia veganų forto. Internete radau, kad „Dun Bheagan“ reiškia tiesiog nedidelį fortą, nors pilis ne tokia jau maža. Kai atvažiavome prie jos, kasininkė informavo, kad viduje veikiančio muziejaus darbo laikas jau pasibaigęs, tačiau dar galime spėti apžiūrėti pilį iš išorės ir pamatyti nuostabius sodus. Tam turėjome nei daug nei mažai – dvidešimt minučių. Neketinome praleisti šios progos, tad skubiai nusipirkome bilietus ir pasileidome beveik bėgte. Buvo verta, sodai išties labai gražūs ir tinka kiekvieno skoniui. Dalis teritorijos atrodo kaip botanikos sodas su spalvingais augalais ir gėlėmis, karpytomis gyvatvorėmis ir labirintais, o dalis visiškai natūrali, tiesiog šviesus miškelis, puikiai tinkantis pasivaikščioti šiltą vasaros dieną. Tiesa, man buvo įdomu sužinoti, kad ši pilis jau 800 metų priklauso Maklaudų klanui. Tai seniausia nuolat gyvenama pilis Škotijoje. Turbūt kai kas iš jūsų dar atsimena serialą „Kalnietis“ apie nemirtingąjį Dankaną Maklaudą iš Maklaudų giminės. Ta va, jo šaknys būtent čia.

Vakarėjant atvažiavome pasigrožėti pačiuose Skye salos vakaruose esančiu įdomios formos pusiasaliu Neist Point, kurio gale stovi švyturys. Pirmą kartą jis buvo uždegtas 1909 metais ir sėkmingai veikia iki šiol, tiesa, dabar jis yra visiškai automatizuotas ir valdomas nuotoliniu būdu iš centrinės būstinės. Internete pateikiama informacija, kad vandenys greta šio pusiasalio yra itin mėgstami delfinų, banginių ir net gigantinių ryklių (tai ryklių rūšis, mintanti planktonu). Taip pat čia galima pamatyti šiems kraštams itin retą, paprastai randamą Alpėse – uolaskėlę (lot. saxifraga). Šią gėlytę rausvais lapeliais man pavyko nufotografuoti visai atsitiktinai. Tada nė nenumaniau, kad ji kažkuo ypatinga, tiesiog ji man pasirodė graži. Nors Škotijoje turbūt nėra negražių vietų, ši buvo tiesiog atgaiva akims. Kur bepasisuksi, nuostabiai žalios pievos, kuriose ganosi avys, kalvelės, pusapvalė įlanka ir uolėta pakrantė, skalaujama švelniai banguojančio Atlanto vandenyno.

Neist Point

Vėlai vakare grįžome nakvynės pas mieląją Ivoną. Kadangi ji su didžiausiu džiaugsmu sutiko atsakyti į visus mums kilusius klausimus, pasinaudojome proga paklausti jos apie škotų klanus. Lankydami viduramžių pilis, priklausiusias vienam ar kitam klanui, manėme, kad šios giminių grupės buvo aktyvios tik praeityje, tačiau pasirodo, kad ši tradicija gaji iki šių dienų. Nors tai nebėra reali struktūra, o labiau simbolinė, visi Škotijos vyrai priklauso klanams ir turi tam tikrų spalvų ir rašto kiltus su klano herbu. Štai Ivonos vyras Deividas priklauso Makdonaldų klanui ir savo spintoje turi kiltą, kurį dėvi šeimos susibūrimų metu. Tikras sutapimas, kad kaip tik tą dieną aplankėme Makdonaldams priklausiusią Duntulm pilį. Kai ryte reikėjo išvažiuoti, pasidarė kažkaip liūdna palikti Ivoną, jos gražią didelę šeimą ir jaukius namus. Ilgai dėkojome už svetingumą ir mojavome atsisveikindami. Tiesa, nors dvi dienas gyvenome Eilean Donan pilies pašonėje, jos apžiūrėti mums taip ir nepavyko. Muziejus buvo uždarytas taip pagerbiant tądien mirusį darbuotoją.

Tą dieną mūsų vienintelis ir tikrai nemenkas tikslas buvo aukščiausias kalnas visose britų salose – Ben Nevis. Kaip jau minėjau, „ben“ reiškia kalną, o štai „nevis“ gėlu (angl. gaelic) kalboje turi dvi labai skirtingas reikšmes. Tai gali reikšti „blogą“, netgi „nuodingą“, tačiau yra ir kita labai svajinga pavadinimo interpretacija – „galva debesyse“. Taigi Ben Nevis yra arba blogasis kalnas arba kalnas, kurio galva paskendusi debesyse, o trumpiau – dangaus kalnas. Nė nežinau, kurį iš šių visiškai priešingų pavadinimų pasirinkčiau, turbūt kalnas pateisina juos abu, mat kopiant į jį atsiveria išties dangiški vaizdai, tačiau kalno apylinkėse neretai pasiklysta žmonės. Ieškodami pagrindinio užlipimo į Ben Nevį, buvome sustoję nedidelėje aikštelėje, kur pamatėme skelbimą, pranešantį apie dingusią jaunuolių porą. Tai nenuteikė labai smagiai, bet žinojome, kad nenukrypstant nuo pagrindinio tako, vargu ar įmanoma neberasti kelio atgal. Vos pradėjus lipti, supratau, kad vakarykštis The Old Man of Storr buvo kaip lengvas apšilimas. Ben Nevio šlaitas iškart stagiai statėjo ir aš vos nepasidaviau savigailos priepuoliui, kai supratau, kad lipant vingiuojančiu takeliu reikės įveikti apie 8 kilometrus iki viršūnės, o po to tiek pat žemyn (kalno aukštis 1352 metrai) ir iš viso sugaišti apie aštuonias valandas. Deja, tam mes nebuvome pasiruošę, neturėjome pakankamai maisto bei vandens atsargų ir, kaip vėliau paaiškėjo, drabužių pamainos. Nors kelias nebuvo toks sunkus, kaip buvo galima įsivaizduoti (takas eina zigzagais, o stambiais akmenimis patogu kopti), senukų su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis jau nebesutikome, dauguma buvo jauni ir fiziškai aktyvūs žmonės. Susitaikėme, kad dėl laiko ir pasiruošimo stokos į pačią viršūnę neužlipsime, bet sėkmingai pasiekėme žemesniąją kalvą Meall an t-Suidhe, ant kurios 711 metrų aukštyje virš jūros lygio tyvuliuoja nuostabus ir lygus it stiklas kalnų ežeras Lochan Meall. Visą kelią lipant į šią kalvą spigino kaitri saulė ir buvo labai karšta, o kai sustojome užkąsti prie kalnų ežero, staiga atvėso ir pajutome, kaip šaltutėlis vėjas kiaurai košia nuo prakaito peršlapusius drabužius. Teko skubiai apsirengti striukes. Ilgai ten neužsibuvome ir dar kartą pažvelgę į Ben Nevio viršukalnę, kurią palikome kitam kartui, pradėjome kelionę žemyn.

Ben Nevis

Kai pagaliau nulipome, kojos drebėjo kaip reikiant, nes visą laiką susikaupusi dėliojau jas, bijodama pernelyg pagreitinti nusileidimą ir nusiridenti nuo kalno. Buvo labai gera atsisėsti į automobilį ir pailsėti, kol važiavome į naujus namus prie Loch Leven ežero. Jei pavadinimas pasirodė girdėtas iš praėjusio straipsnio, neapsigaukite, šis Loch Leven ežeras yra maždaug už pusantro šimto kilometrų nuo ano. Kodėl jie pavadinti taip pat – žino tik patys škotai. Mūsų naujieji namai vadinosi Yatter Whaup Croft, kaip mums vėliau paaiškino šeimininkė, tai yra „čiauškančios kuolingos (toks paukštelis ilgu plonu snapeliu) namai“. Kai privažiavome prie nedidelio balto namo, pirmas mus pastebėjo labai mielas juodas šunelis, kuris entuziastingai lodamas pranešė šeimininkams, kad mes jau čia. Pasirodo, jis ne vienas augintinis tuose namuose. Kristina ir Deividas, jau pagyvenę sutuoktiniai, augina dar du tos pačios veislės šunis – vienas jau senas ir beveik aklas, o kitas – dar visai mažas, kaip pliušinis žaisliukas. Šeimininkė tikrų tikriausia škotė, o jos vyras kilęs iš Londono, tačiau su džiaugsmu palikęs didmiestį ir atsikraustęs gyventi į šį nuostabų gamtos prieglobstį. Deividas būriuotojas mėgėjas ir auksinių rankų savininkas, pats pastatęs namą slėnyje prie ežero. Kaip sakė šeimininkai, namą jie statė lėtai, kruopščiai apgalvodami visas detales ir interjero puošmenas parinkdami tokias, kurios turi jiems kažkokią reikšmę. Mūsų dėmesį patraukė kompasas, gautas Deividui laimėjus Glen Coe regatą, didžiulis laivo vairas kieme, iš kurio jie planuoja pasidaryti kavos staliuką, ir medinė kuolingos statulėlė mūsų šviesiame ir tvarkingame kambaryje.

Kai šiek tiek atsigavome po aktyvios dienos, išėjome ieškoti vietos kur pavakarieniauti. Kaip tyčia keli restoranai buvo perpildyti, tad vėl sėdome į automobilį ir nuvažiavome šiek tiek toliau. Taip beieškodami maisto, įvažiavome į nuostabaus grožio slėnį Glen Coe. Alkis kažkur dingo, mes pakerėti sustojome apžvalgos aikštelėje ir apstulbę spoksojome į žalius kalnus. O dar ta rausva besileidžiančios saulės šviesa! Ji, kaip visada, dar labiau išryškina visas spalvas, padaro jas šiltas ir kažkokias magiškas. Kai įrašėme Tris Seseris (iškiliausios Glen Coe slėnio viršukalnės) į atmintį, prisiminėme, kad esame išbadėję kaip vilkai. Bevažiuodami radome alpinistų barą „Clachaig Inn“, įsikūrusį pačioje kalnų papėdėje ir pilną prikimštą visokios alpinistų atributikos – batų, virvių, sniegbačių, slidžių, lazdų. Maistas irgi buvo kuo puikiausias. Man, kaip mėsos mėgėjai, buvo įdomu paragauti įvairios mėsos (fazanienos, balandienos, elnienos ir triušienos) guliašo, užkepto trapia tešla ir vadinamo pyragu. Dieną baigėme su vyno taurėmis rankose žiūrėdami į Loch Leven ežere besileidžiančią saulę ir švęsdami savo pirmąsias vestuvių metines.

Glen Coe

Trečia straipsnio dalis – jau greitai!